Sigarevas turi įgimtų sugebėjimų manipuliuoti emocijomis. Iš pradžių jis priverčia nusišypsoti, o po kelių minučių prasiveržia visiškai priešingi jausmai, kurie priverčia tave užgniaužti kvapą.

Seneka įkvėpė spektaklį apie tai, kodėl mes iš tiesų norime išgyventi, nors esame įsitikinę, kad gyvenimas vis tiek baigsis? Aš pasiskolinau tik Senekos darbo pavadinimą. Knygos neskaičiau.

„Dirbu, repetuoju ir staiga vidury repeticijos išsikviečia ir pasako, kad mane atleido. Peržengtos visos ribos. Per 31-erius metus teatre nė karto nesu gavęs nuobaudos”, – teigė 2011 m. „Auksinių scenos kryžių” nominantas.

Spektaklio „muzikinio takelio“ galėtų pavydėti kiekviena koncertų salė: maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNOBT orkestras grieš Henko de Vliegero parengtą „Orkestrinę pasiją“ iš pagrindinių Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ fragmentų.

Kalnų Karabacho respublika, kurią šiandien sava laiko ir Armėnija, ir Azerbaidžanas, siekia tarptautinio pripažinimo ir bendradarbiavimo per meną ir kultūrą ir organizuoja teatro festivalį sostinėje Stepanakerte.

Rimo Tumino teatre visada atsispindi Teatras – gyvenimo teatras ir konkretus jo paties kuriamas, – todėl ši kūrybinė režisieriaus biografija iš dalies yra ir Vilniaus mažojo teatro istorija.

Niekada neieškau performansams profesionalių aktorių. Jie dažniausiai nori parodyti žiūrovams ir save, ir savo iškalbą. Daug geriau šokėjai, kurie įpratę reikšti emocijas ir pasakoti istorijas visu kūnu, o ne žodžiu.

Per teatro festivalį spektaklį gyvai įgarsins kolektyvas iš Kroatijos „Choco Jazz”. Tai dvi džiazuojančios „sirenos” ir perkusininkas. „Vienaip sielą suvokė maskviškiai, bus įdomu, kaip temą interpretuos kroatai”, – sakė Auksė Petrulienė.

„Man 100 metų. Jaučiuosi kaip dviejų dešimčių – atrodau kaip kelių šimtų… Tikiuosi, sulauksiu rekonstrukcijos“, – rašoma plakate.