Turbūt rudens vidurys, – kai pakėlus akis matai ūkanotą dangų, o vakarai temsta greičiau, nei baigiasi darbai, – geriausias metas, kada žiūrovas norėtų keliauti į teatrų sales. Galbūt tai proga atrasti nišinį festivalį, kuriame operos formos išslenka iš tradicinio žanro rėmų, o kiekvienas parodytas kūrinys siūlo vis naujas taisykles.
Prieš tai festivalis vyko 2022 metais, tad po trejų metų NOA (Naujosios operos akcija) sugrįžo su per tą laiką sukurta produkcija. Programoje – septynių su puse unikalių kūrinių visuma (jei koncertui „Geros dienos! Remix“ nesuteiksime naujo pilno kūrinio statuso). Toks turinys galėjo nustebinti tuos, kurie ilgėliau lanko ar nuo seniau įsidėmėjo šį festivalį: pristatytų spektaklių forma buvo kiek kitokia, nei NOA įprasta iki šiol.
Pasirinktas festivalio komunikacinis šūkis – „... yra naujoji opera“ – plačiai skleidė žinią ir netgi edukavo žiūrovus apie tai, kas yra ir kas gali būti vadinama naująja opera. Jei klasikinę operą atpažįstame iš jos dramatiškumo, ypatingo dėmesio vokalui ir klasikinės muzikos, orientuotos į aiškias melodijas bei harmoniją, tai naujoji opera šioms konvencijoms meta iššūkį. Ji eksperimentuoja su muzikine ir apskritai scenine forma, dažnai naudoja šiuolaikinę muziką, o vokalas jai atlikti nėra būtinas. Čia kur kas didesnis dėmesys tenka socialinei kritikai ir apskritai keliami šiems laikams aktualūs klausimai. „Naujosios operos akcijoje“ kaskart jaučiama labai aiški performatyvi muzikinė kryptis. Ji ne visada bus pagrindinė dedamoji, bet visuomet – būtinai viena iš dedamųjų.
Užsiminiau apie šiek tiek kitokias spektaklių formas. Anksčiau, užsukus į šį festivalį, būdavo galima justi festivalinio džiazo: vyravo laisva, šiek tiek pankiškos atmosferos, progresyvi ir eksperimentiška estetika, orientuota į tam tikra kryptimi žengiančią produkciją. Taip pat geresniais finansiniais metais festivalis atveždavo ir parodydavo „festivalio svečią“ – užsienio produkciją. Devintajame NOA festivalyje, įvykusiame šių metų spalio antroje pusėje, „festivalio svečio“ nebuvo. Užtat labiau nei bet kada buvo galima justi didžiulį lietuvių kūrėjų ir visos komandos įdirbį, kuriam pristatyti prireikė net devynių minučių postfestivalinių padėkos titrų.
Šis festivalis pasižymėjo didesne branda ir mažiau, nei įprasta, eksperimentais – jame skambėjo ir tam tikri kūriniai, esantys arčiau akademinio atlikimo bei tradicijos („miške“, „Jūratė“). Tačiau šio festivalio unikalumas slypi visai kitur: nė vienas iki šiol įvykęs NOA festivalis nepasiūlė tokio masto didelių koprodukcijų (jų net trys: „Sporos“, „Jūratė“, „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“) ir tokio kiekio produkcijų, kurios neabejotinai turėtų pritraukti didelį užsienio prodiuserių dėmesį.
Šių metų NOA – labiau kontrastingas ir nevienakryptis nei bet kada iki šiol. Festivalis kvietė patirti savistabą ir priartėti prie žmogaus emocinių-psichologinių būsenų („Anoniminiai šokiai“, LLLLOVE, „Sporos“, „Dalykai…“), ir drauge sugrįžti prie Lietuvos identiteto, istorijos, tradicijos bei tautosakos („Dainų šventė“, „miške“, „Jūratė“).
Rašant apie akivaizdžius festivalio pokyčius, ypač svarbu pabrėžti meno vadovės ir prodiuserės Anos Ablamonovos tarptautinio pulso pajautą. Ana puikiai žino, ko reikia, kad nauja produkcija būtų įdomi ne tik vietinei publikai, bet ir patraukli užsienio prodiuseriams: apskritai „Operomanijos“ veikla yra orientuota į darbų eksportą.
Neskiestas paskutiniojo XX a. dešimtmečio ekstraktas
Be strateginio planavimo, šiemet buvo gerai išjausta ir dramaturginė festivalio programos struktūra: atidarymui pasirinktas muzikinis koliažas „Dainų šventė“ (rež. Karolis Kaupinis) tapo nostalgiška, beveik antropologiška mūsų gyvenimų virtuve. Šis kūrinys sodriai atskleidė tuometinio lietuvio buitį ir būtį (tiesa, to, kuris „laukinių Vakarų“ etapu galėjo sau leisti įpirkti kamerą), kur kiekviena šampano taurė, sudainuota daina ar šventinė mišrainė atrakino mūsų užmirštas vaikystes ir jaunystes. Tai – prisiminimas apie visuose namuose stovėjusius vienodus indų servizus ar kabojusius laikrodžius, apie bene identiškus balių konceptus ir beveik vienodas sveikinimų variacijas kur toliau nuo didmiesčių.
„Dainų šventė“ – tai neskiestas paskutiniojo XX a. dešimtmečio ekstraktas. Režisieriaus panaudota archyvinė home video medžiaga, kurioje nugulę autentiški buities epizodai, žymi ypatingą laikmetį. Kartu tai ironiškas priminimas: šiandien mūsų kišenėse (o dar dažniau – rankose) esantys išmanieji telefonai pavertė mus nuolatiniais fiksuotojais, tačiau mūsų home videos tapo labiau nukreipti į numatomą Kito (žiūrinčiojo) patirtį ir savęs, kaip autoriaus, reprezentaciją.
„Dainų šventė“ lėtai, bet užtikrintai įtraukia į praeito laikmečio būseną – greitai pasijunti tarsi gerai užmegztame detektyve, kur norisi sužinoti, kaip baigėsi kiekviena namų istorija. Kaupinio konstruojama patirtis yra kupina atkurtos laisvos Lietuvos sentimentų. Šie sentimentai, persikėlę į asmeninę patirtį ir atmintį, tapo galingu priminimu: jis paaiškina, kodėl mes, mūsų tėvai ir seneliai taip troškome laisvės, ir kodėl labiau už viską dabar – šiomis jau metus trunkančiomis politinėmis Lietuvos realijomis – už šią laisvę privalome (pa)stovėti iki galo.
Šis darbas – patrauklus ir itin savalaikis, savotiškai pratęsiantis Kaupinio pirmąjį muzikinį eksperimentą su archyvine vaizdo medžiaga „Radvila Darius, Vytauto“ (premjera – 2020 m.). Viena vertus, stebėti šią privačią archyvinę medžiagą yra be galo įdomu. Kita vertus, tokia forma jau yra matyta. Vis dėlto, jei „Radvila Darius, Vytauto“ pasižymėjo įsimintinesniais muzikiniais sprendimais, tai šįkart vaizdo medžiaga užgožia muzikinę dalį (muzikos autoriai ir atlikėjai: Kristupas Gikas, Arminas Bižys, Simonas Kaupinis, Paulius Vaškas, Arnas Mikalkėnas), čia ji lieka antraplanė.
ĮVYKIS (!)
Festivalis įsivažiavo kameriškesniais darbais („miške“, „Anoniminiai šokiai“, LLLLOVE), rodytais darbo savaitės pradžioje, o didesnės produkcijos vedė į finišą. Tačiau tarpinėje stotelėje buvo pasiūlytas tikras ĮVYKIS, pelnęs didžiules žiūrovų simpatijas: tai – harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu „Sporos“ (autoriai – „Pakui Hardware“: Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda).
Šis darbas, tyrinėjantis šiandienines emocinės sveikatos ir technologijų, gyvos ir virtualios pagalbos sampynas, tapo stipriu estetiniu ir emociniu patyrimu. Jame dalyvavo kūriniui įgyvendinti suburtas daugiau nei trisdešimties (suskaičiavau 31) neprofesionalių atlikėjų choras ir protagonistę įkūnijusi menininkė Justina Mykolaitytė.
Jei „Pakui Hardware“ vardas kam nors ir galėjo būti nežinomas iki 2024 metų, tai Lietuvos reprezentavimas tų metų Venecijos bienalėje[1] tapo esmine platforma, įtvirtinusia juos tarp įdomiausių lietuvių kūrėjų. „Pakui Hardware“ estetinis braižas yra greitai atpažįstamas: jame dažnai vyrauja sterili, kone medicininė aplinka, kurioje veikia abstrakčios skulptūros-objektai. Duetas Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda yra atidūs tyrėjai: pasitelkdami mokslines ir technologines priemones, jie analizuoja kūnus, galimas jų manipuliacijas, o ypač svarbūs tampa fizinės ir psichinės sveikatos aspektai.
Dueto darbams būdingas neagresyvus, patyriminis žiūrovo (arba objekto) įtraukimas, todėl vizualiojo meno platformose pristatyti dueto kūriniai visada pasižymi performatyvumu. Tačiau „Sporos“ – pirmas darbas, kuriame „Pakui Hardware“ dirbo su didele scenos meno profesionalų komanda. Taip gimė ĮVYKIS-PATIRTIS (!), kurį jau dabar galima drąsiai vadinti vienu įsimintiniausių kūrinių, sukurtų Lietuvos scenoje per pastaruosius kelerius metus. Šį lapkritį darbas bus pristatytas Niujorke vykstančioje performanso bienalėje „Performa“[2]. Tai – dar vienas reikšmingas „Pakui Hardware“ laimėjimas ir mums buvo suteikta galimybė patirti šį darbą anksčiau nei Niujorko žiūrovams.
Klasicizmo stiliumi dvelkiančioje Vilniaus universiteto Mažojoje auloje – vertikalus ekranas (DI terapeutas), hamake gulinti protagonistė (kūrėja, atlikėja Justina Mykolaitytė) ir Gillesʼio Deleuzeʼo rizomą primenantis (erdvėje išsisklaidantis ir vis kitoje vietoje susiburiantis) „Sporų“ choras. Kūrinys, iš pradžių sudaręs instaliacijos įspūdį (erdvėje eksponuojamos „Pakui Hardware“ stilistikos skulptūros – kaukės, kurias vėliau atlikėjai įdėmiai apžiūrinės), skleidėsi lėtai, o didžiausias emocinis ir fizinis krūvis teko Justinai Mykolaitytei. Solinė Justinos partija buvo ypač stipri ir subtili: čia daug balso variacijų ir žaismės; ją papildė erdvėje laisvai judantis (kaip ir žiūrovas) choras (vokalinių praktikų kuratorius Vaidas Bartušas, kompozitorius Miša Skalskis). Apskritai, pastaraisiais metais Justina – tikras atradimas Lietuvos scenoje; ji aktyviai veikia muzikinio performanso srityje. Bandant apčiuopti, kuo išskirtina Justinos kūryba, būtina įvardyti neįtikėtiną šios menininkės talentą organiškai būti scenoje, prisitaikant prie įvairiausių žanrų ir sąlygų. Toks menininkės buvimas – visada atidžiai apgalvotas ir nuoseklus, niekada neforsuotas ar pervaidintas.
Dirbtinio intelekto ekrane kuriamas psichoterapeuto konsultacinis turinys ryškiai disonavo su čia veikiančia gyva choro materija. Nors viename interviu[3] Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda užsiminė, kad choras atlieka internautų ir komentatorių funkciją, jis sėkmingai kūrė ir alternatyvią išeitį siūlančios bendruomenės įspūdį. Buvau minėjusi, kad „Pakui Hardware“ kūrybai būdinga sterili aplinka, tačiau patirtis Vilniaus universiteto Mažojoje auloje veikė priešingai: ji priminė įvietintą bendruomeninį projektą, atskleidusį žmogiškojo ryšio galimybę, kurią ekranų užvaldytame pasaulyje taip lengva pamiršti.
„Naujosios operos akciją“ užbaigė du didelių koprodukcijų pareikalavę darbai – įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ ir taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. „Jūratė“ stebino (arba nuvylė) blankoka muzikine išraiška ir paveikia, bet pernelyg iliustratyvia vizualine ekspresija. Apie „Dalykus…“, kurių premjera įvyko dar 2023 m. pabaigoje, jau pasakyta nemažai. Galima pridurti tik tai, kad šis darbas – dar vienas sėkmingo koprodiusavimo įrodymas, subtiliai primenantis apie žmogiškąjį netobulumą.
***
Šių metų „Naujosios operos akcija“ buvo neabejotinai kitokia: festivalis stipriai išaugo, tapo įvairesnis ir brandesnis, talpino daugiau įsipareigojimų ir atsakomybių, atrodė labiau sušukuotas. Ir vis dėlto, tenka prisipažinti, kad rudens salėse ieškojau to, kas, iki šiol atrodė, buvo neatsiejama NOA dalis: tos pankiškos, energingai užtaisytos „Naujosios operos akcijos“ dvasios. Tam tikru aspektu tai buvo svarbi festivalio dedamoji, ir šio laisvo polėkio atmosferos, atrodė, niekas neatims.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] 60-ojoje tarptautinėje meno parodoje „La Biennale di Venezia“.
[2] Bienalė „Performa“ yra vienas reikšmingiausių pasaulyje performanso menui skirtų renginių. Beje, 2024 m. rugsėjį Lietuvoje svečiavosi šios bienalės įkūrėja ir vyriausioji kuratorė RoseLee Goldberg.
[3] Valatkaitė, Monika. „Pakui Hardware“: „Baugina tai, kad technologijos smelkiasi į emocinę sritį“. In: Literatūra ir menas, Vilnius, Nr. 3822 / 18 žurnalas, 2025-10-24. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/daile/pakui-hardwarei-ibaugina-tai-kad-technologijos-smelkiasi-i-emocine-sriti
