Apie latvių dailininko Ludolfo Liberto (1895–1959) kūrybą Lietuvoje: jo scenovaizdžius ir kostiumus, sukurtus Valstybės teatre Kaune pastatytiems keturiems spektakliams.
Vargu ar rastume teatralą, kuris nebūtų ragavęs jo aštrios plunksnos, kandžios kritikos, ironiško humoro.
Kadangi didžiuma medžiagos filmuota anksčiau, tai „Snieguolės“ režisūra apsiriboja montažo darbais. Vaidinama teatre, bet jau ir nepretenduojama būti teatru. Tai labiau audiovizualinis performansas.
Kas 2023-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.
Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureatus: „Teksto raktas“ įteiktas teatro kritikei Rimgailei Renevytei, o „Meno raktas“ – ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui.
Abu spektakliai ateina į šio laiko efektais atakuojančią sceną ir moko mus paprasto dalyko – klausytis. Išgirsti visus garsus ir balsus. Ne tik tuos, kurie mums patinka.
„Vien knygoje užrašytas žodis yra labai stiprus, o kai scenoje jį balsu ištaria žmogaus kūnas, toks žodis yra pats paveikiausias“, – įsitikinęs vienuolis-dominikonas Mindaugas Slapšinskas.
Būtent mito ir dramos kūrinio idėjų sukryžminimas, savotiškas suliedinimas ir formuoja svarbiausius Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Tuoktuvės“ prasminius akcentus.
Kai opera iškeliauja į mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius: visų operinių patirčių atsiradimas šalies regionuose turi bendrą vardiklį – asmeninius ryšius ir bendruomenės įsitraukimą.
