Yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nesėkmė. Būtent komunikacine nesėkme buvo vertintinas šį rudenį mažiau nei mėnesiu nutolusių dviejų Giuseppeʼės Verdi operos „Makbeto“ atlikimų sostinėje, abipus Vilniaus gatvės, sutapimas: spalio 28 dieną, LVSO salėje energingoji Dalia Ibelhauptaitė pristatė savo sumanyto su bohemiečių žvaigždėmis siejamo ciklo „Pakartojimo nebus“ antrąjį opusą – pusiau koncertinį operos pastatymą, o lapkričio 24 d. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje dabar jau nepriklausomo vadybininko Gintauto Kėvišo įkurta viešoji įstaiga „Riverside Music“ pateikė koncertinį operos fragmentų atlikimą. Tačiau paaiškėjo, kad dviem skirtingiems „Makbetams“ publikos užteko, neatbaidė ir nepigūs bilietai, o pirmajam „Laisvės TV“ dar suorganizavo nemokamą peržiūrą ekrane Rotušės aikštėje, į kurią sugužėjo kuklesnių finansinių galimybių melomanai.
Opera, kurios seniai nebėra LNOBT repertuare ir kuri per nacionalinės operos trupės istorijos šimtmetį tebuvo pastatyta vienintelį kartą (1995), per organizatorių neapsižiūrėjimą šį rudenį tapo netikėtu hitu ir... pranašu! Bohemiečių „Makbeto“ ašimi tapo įspūdingoji Asmik Grigorian Ledi Makbet, jos įtaigos paunksmėje nublanko puikus kviestinis solistas Daliboras Jenis, atlikęs Makbeto vaidmenį, todėl ši operos traktuotė visai galėtų vadintis „Ledi Makbet“. Kitą rytą atskriejo žinia apie kanoninio lietuviškojo Makbeto – aktoriaus Kosto Smorigino – mirtį... Išvakarėse pagalvojau, kad šalia Asmik labai tiktų Kosto Smorigino jaunesniojo Makbetas... Tačiau tą vakarą savo didžiojo finalo laukė tas tikrasis Makbetas ir jo vieta scenoje tarsi buvo (dar) nelaisva. „Makbetas baigtas. Lai įstoja smuikai“, – aidėjo atminty aktoriaus prikimęs balsas Rimvydo Stankevičiaus eilėmis. „Makbetas man yra ir visada bus tik Kosto Smorigino veidu. Jis man tokį Makbetą davė, kad kitų nereikia – nepriimu, negaliu. Aš mačiau kitus aktorius vaidinant Makbetą, tarp jų – ir Andrių Bialobžeskį, kuris yra mano draugas, tikrai gerai ir įdomiai vaidino, bet vis tiek man Makbetas – Kosto Smorigino. Kitų man tiesiog nereikia“, – sakė poetas interviu LRT. Dievaž, sarmata, bet iš 1995-ųjų LNOBT Verdi operos premjeros ir man neįstrigo Makbeto vaidmens atlikėjai, nors dainavo ryškūs, geri skirtingų kartų dainininkai, tačiau į atmintį įsirėžė Adomo Jacovskio sumanyta milžiniška galva pakibusi virš scenos. Tada neįgudusi studentiška „sovietinio vaiko“ akis priėmė tą galvą kaip provokaciją, o dabar manau, kad anuo „Makbetu“ Lietuvos operos scenoje prasikalė pirmasis režisūrinio teatro daigelis, kurį pasėjo slovakų režisierius Miroslavas Fischeris.
Jei priimsime mistinę išlygą, kad atsitiktinumų nebūna, tai toks primygtinis dviejų „Makbetų“ pasirodymas turi ir daugiau konotacijų. Kaip niekada šį rudenį krenta politikų galvos. Kaip skelbė anoniminiai šaltiniai, Daukanto aikštės Ledi Makbet, atsiprašau, Ledi Di įsigeidė Kultūros ministro galvos ir ją gavo, o pačiam Makbetui (čia galima įsirašyti ir prezidento, ir valdančiosios koalicijos lyderių pavardes) kilo mintis nukirsdinti ir Krašto apsaugos ministrę, ir LRT generalinę direktorę. Sąrašas, greičiausiai, pildomas, tačiau Makbetas turbūt dar nesupranta, kad Birnamo giria kyla... Matyt, esame antrakte prieš trečiąjį veiksmą, kai dar nežinia, ką laumės vėl išpranašaus.
„Makbetas“ yra apie valdžios troškimą. Iš pradžių, regis, pašalinsi tik tą vieną vienintelį, tada viskas stos į savas vietas ir galėsi ramiai mėgautis valdžia ir galia. Tačiau žudymo grandinė įsisuka, nes per klastą įgyta valdžia niekada neleis atsipalaiduoti, ji visada laikys tave nerimo ir įtarumo įkaitu. Shakespeareʼo Makbetas turi platesnę jausmų ir minčių skalę nei Verdi libretisto Francesco Marios Piave herojus. Operos forma nepajėgi sujungti tiek siužeto linijų, kiek literatūros kūrinys. Todėl apsiribodama kuklesne fabula opera smogia sava galia – emocijų skale. Verdi jau buvo pradėjęs įgyti populiarumą, tad pats sudarė libreto planą ir tik tada leido Piavei užpildyti jį eilėmis. Kompozitorius akivaizdžiai susitelkė į Ledi Makbet personažą: tokios moters iki tol italų operos scenoje nebuvo. Verdi norėjo matyti ne Makbetą, o jo žmoną piktuoju genijumi, jos balsas turėjo būti šiurkštus, nemalonus. Opera sukurta 1847 m., tačiau kaip po beveik dviejų dešimtmečių Paryžiaus opera pasiūlė parengti naują redakciją, be kitų korekcijų Verdi dar labiau paryškino Ledi Makbet personažą, sukurdamas svarbią jos charakteristikai antrojo veiksmo ariją „La luce langue“, kurioje herojė egzaltuotai džiaugiasi tamsos jėgomis.
Asmik sukurtas personažas buvo išties pirmojo vakaro ašis. Jos tembro prigimtinis „metalinis“ atspalvis čia įgavo tiesiog dramaturginę reikšmę. Tiesa, iš pradžių ši Ledi yra moteriškai patraukli, gundanti, kad nepasakyčiau, švelni, tačiau ilgainiui charakteris įgyja vulkaniškos jėgos, o balsas ima lietis kaip lava. Net dramatinėse viršūnėse, įgaudamas ryžto ir metalinio kietumo, jis buvo lankstus, takus, laisvai sklido erdvėje. Įspūdį stiprino, o dainininkei kurti charakterį padėjo ryškūs Jono Morrello ir Elvitos Brazdylytės sukurti kostiumai bei neįmantri judėjimo skirtingais salės aukščiais trajektorija, išlaisvinanti herojės temperamentą. Išskirčiau taip pat Tado Girininko galingos jėgos Banką, kuris tarsi atpirko mažesnę spalvų skalę pateikusį Daliboro Jenio Makbetą, tačiau finalinis herojaus monologas „Pietà, rispetto“ nuskambėjo įsimenančiai, su įprasminta kulminacija. Bohemiečių žvaigždyną sutirpino Edgaro Montvido Makdufas, atskleidęs jau brandų verdiškąjį herojinį skambesį ir ekspresyvi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus interpretacija, kurios dinaminiai kontrastai išties padėjo iltališkajam Verdi įgyti škotiško tragedijos kolorito ir monumentalumo. Epizodinius vaidmenis sukūrė ir puikų šansą pasirodyti vienoje scenoje su vėl Metų soliste Tarptautiniuose operos apdovanojimuose išrinkta Asmik Grigorian gavo Gabrielė Kupšytė, Kamilė Bonté, Lina Dambrauskaitė, Karolis Kašiuba ir Nojus Žalys – primadonos atžala.
Abu vakarus dalyvavo Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras, tačiau jo vaidmuo labiau įstrigo LNOBT scenoje, diriguojant italų dirigentui Michelangelo Mazza. Ne todėl, kad LVSO salėje diriguojant Rinkevičiui chorui kažko trūko. Veikiausiai todėl, kad operos scenoje mes įpratę girdėti LNOBT chorą, kuris visada būna puikiai pasirengęs ir visada kiek forsuoto skambesio, perdozavęs garso jėgos. Nuo pat teatro inauguracijos dainininkai kenčia dėl nepalankių skambėjimo sąlygų ir visuomet stengiasi „prasimušti“ pro akustinį barjerą iki žiūrovų. Kauno valstybinis choras – laisvas nuo šios prievolės – dainavo, matyt, sau įprasta dinamine amplitude, o salėje buvo girdėti ne tik pakankamas garsumas, bet ir išlaisvinti subtilesni partitūros puslapiai, kažkokia nenusakoma ir nebūdinga šioms sienoms chorinė laisvė.
Mazza interpretaciją pavadinčiau labiau epine, naratyvia. Vietomis netgi dingojosi, kad tempai kai kur lyg galėtų būti ekspresyvesni, tačiau ta ekspresija atsirasdavo tada, kai jos išties prireikdavo, masinės chorinės scenos buvo išaugintos laipsniškai iki ekstatiškų kulminacijų.
Šio, antrojo, „Makbeto“ ašis buvo prancūzų operos žvaigždės Ludovico Tézier Makbetas. Pora dešimtmečių jis yra vienas ryškiausių ir geidžiamiausių baritonų tarptautinėje operos meno rinkoje. Tiesa, anksčiau visų akys labiau krypo į kiek vyresnius baritonus Thomą Hampsoną, Bryną Terfelį ir Dmitrijų Chvorostovskį, kurie išsiskyrė stipriomis meninėmis individualybėmis ir charizma. Tézier, regis, neprilygo jų įtaigai, bet buvo nepriekaištingos technikos, išsiskyrė maloniu tembru, stabilumu bei nepakeičiamumu atlikdamas prancūziškąjį repertuarą. Ilgainiui darbas su įvairiais režisieriais išlaisvino dainininko artistiškumą. 2023 m. Paryžiaus Bastilijos teatre jo sukurtas Hamleto vaidmuo Krzysztofo Warlikowskio režisuotoje to paties pavadinimo Ambroiseʼo Thomas operoje tapo sukrečiančiu atradimu. Šiandien drąsiai galima konstatuoti, kad Tézier išgyvena aukščiausią karjeros pakopą, yra neprilygstamas scenos meistras. Žinome, kad baritonų itališkasis repertuaras herojiniais vaidmenimis nelepina, todėl Makbetas yra išskirtinis tokio repertuaro vaidmuo jų kūrybos kelyje.
Koncertiniai operų atlikimai, kaip ir garso įrašai, turi vieną svarbią savybę: jų dėka atsiskleidžia tikrasis operos solisto profesionalumas – gebėjimas kurti vaidmenį vokalinėmis priemonėmis. Kai nepadeda nei scenografija, nei kostiumai, nei mizanscenos, lieki vienas su savo balsu. Štai tada ir paaiškėja, kiek dainininkas turi patirties, kaip sugeba suderinti personažo kaitą ir tembrinius niuansus, kiek pasilieka „rezervo“, kad klausytojas neišgirstų galimybių ribų. Vilniaus publika tapo aukščiausios Tézier vokalinės meistrystės liudytoja. Buvo didžiulis malonumas girdėti, stebėti ir, pagaliau, patikėti šio Makbeto įtaigiu žlugimu. To, deja, nepasakysi apie ukrainietę Oksaną Dyką – Ledi Makbet. Buvo justi, kad dainininkė turi nuostabią gamtos dovaną – didžiulį, skambų balsą, neblogą techniką, tačiau temperamentas ir gal kokios gyvenimo ar savijautos aplinkybės lėmė, kad tik išėjusi į sceną ji iššaudė visą amuniciją ir toliau buvo vis sunkiau. Todėl nebuvo jokios emocinės kulminacijos somnambulizmo scenoje, nepadėjo ir temperamentinga plastika.
Buvo malonu Banko vaidmenyje vėl išvysti patyrusį italų bosą Riccardo Zanelatto, prieš gerą dešimtmetį čia dainavusį Jacques’o Fromentalio Halévy operoje „Žydė“, ir ukrainiečių tenorą Dmytro Popovą, 2005 m. debiutavusį su Asmik Grigorian „Traviatoje“, dabar jau subrendusį dainininką. Abu vakarus Malkolmo vaidmenį atliko sparčiai tobulėjantis tenoras Karolis Kašiuba.
Makbetas baigtas. Scenoje. O politikoje mūsų laukia sunkus tęsinys.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
