Gal kartais reikia ir tokių linksmų, jaukių vakarų teatre su lengvais, bet kokybiškais kūriniais? Gal neverta iš kiekvieno spektaklio reikalauti prasiskverbti į būties gelmes?
Idėja „Sirenų“ rengėjams: atvežkit kada nors vieną puikų, kad ir brangų, spektaklį (vietoj keleto blankių), kuriame atsispindėtų šiuolaikinio teatro siekiamybės, padarykite vieno spektaklio festivalį.
Dvidešimtmetį šiemet švenčiančios „Sirenos“ tarptautine ir klubo programa žiūrovams ir teatro kūrėjams pasiūlė ne įspūdingus reginius, bet apmąstymų erdvę.
Nuo performansų iki mėgėjiškos saviraiškos, kvestionuotinų temų, taip pat tarpdiscipliniškumo, jungiančio performansą ir instaliacijas – čia buvo galima rasti visko.
Teatrologių pokalbis apie 2023-iųjų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programą. Ar kūrėjai žvelgia į pasaulį viltingai? Ką kalba jų spektakliai?
Kai režisierius tampa ir spektaklio draminio teksto (bendra)autoriumi: kaip režisierius-dramaturgas keičia aktoriaus ir personažo santykį ir jo požiūrį į jį supančią realybę?
Árpádo Schillingo „Barbarai“ ir Dmitrijaus Krymovo atvirai eksperimentinis „Fragmentas“: stiliaus požiūriu tai labai skirtingi spektakliai, o tai ir yra bene svariausias užsienio režisierių įnašas.
Iš spektaklių festivalyje „TheATRIUM“ galima nujausti, kad į meną vis labiau smelkiasi pandemijos ir karo sutirštintas epochos absurdas. Išsaugoti sveiką protą leidžia nebent autoironija.
Nukreipiame savo tėčio iliuziją į menininką: ar galima patirti katarsį, kai kalbamasi su nepažįstamuoju, kuris tą akimirką tampa vienu artimiausių žmonių?
„Spektaklis užkodavo bendrą šių metų programos kryptį ir žvilgsnį į ją: cirkas kaip gyvenimo būdas. Matėme kūrėjų gyvenimą su cirku, o ne pribloškiančių triukų vitriną.“
Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje Cholinos kūrybinėje strategijoje.
