Rugpjūčio pradžioje, saulei deginant Kauno miesto trinkeles, praeiviams gaudant liepų šešėlius ir fontanų lašus, Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ kvietė gaivintis scenos menais vėsiose patalpose ir atsitiktiniame pavėsyje. Teko laimė stebėti keturis jaunųjų kūrėjų programos pasirodymus, taip pat keletą kviestinių svečių darbų. Įdomu mintyse piešti paraleles tarp skirtingo lygio atlikėjų: pirmus profesinius žingsnius skaičiuojančių, jaudulio neslepiančių jaunuolių ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusių scenos senbuvių.
Aš matau, mane mato
Bandau atsiminti pastaruoju metu matytą šiuolaikinio šokio kūrinį, aklinai atitvertą ketvirtąja siena, neleidžiant žiūrovams paveikti proceso. Nors keletą tokių darbų prisiminti pavyksta, atmintyje skleidžiasi puokštė kūrinių, kuriuose atsakomybė ar bent jau dalis jos perduodama auditorijai. Ne išimtis ir didžioji dalis „ConTempo“ matytų darbų, kurių autoriai, rodos, „nulaužė kodą“ ir suprato, kad vizualėjančioje kultūroje dėmesį patrauksi žvilgsniu, o tiksliau – žvilgsnių akistata. Be to, žvilgsnio intensyvumas ir tonas gali sėkmingai nurodyti, kokį poveikį kūrėjas tikisi padaryti savo darbu ir kokią nuotaiką bando sukurti. Mano akimis, stebint kūrinį šiuo rakursu galima paieškoti net ir užkoduotų jo prasmių.
Pavyzdžiui, Ugnės Irenos Laurinavičiūtės solo darbe „On seen“ aktyviausiai dalyvauja blizgiu grimu paryškintas atlikėjos žvilgsnis. Šokėja gano akis tarp skirtingai reaguojančios auditorijos ir leidžia sau šypsotis, flirtuoti, būti rimtai. Kartais ji slepiasi už tamsą karpančių pirštų, įrėminančio ir personifikuoto švarko, o vėliau vėl išnyra ir žvelgia į mus drąsiai ir tiesiai. Šokėja intensyviai judina klubus, ratu suka sučiauptas lūpas, iškištu liežuviu piešia apskritimus ore – visa tai daro skvarbiai žvelgdama žiūrovams į akis. Atimk šią akistatą, ir jausmas bei įsitraukimas į kūrinį kardinaliai pasikeis. Laurinavičiūtė savo žvilgsniu tarsi įrodo, kad matoma yra ne tik ji, bet ir kiekvienas iš mūsų: iš pasyvių, per atstumą stebinčių ir vertinančių žiūrovų tampame jaučiantys ir pamatyti, galbūt susikuklinę, nepatogiai besirangantys kėdėje, galbūt spirgantys iš malonumo ir jaudulio.
Dar viename premjeriniame darbe „Undinė (darbinis pavadinimas)“ Urtė Siniauskaitė kuria personažo charakteristiką pasitelkdama akių choreografiją. Stebėdama apsiblaususį, nerimo kupiną žvilgsnį, tai kontrastuojantį, tai derantį su įtampos ir flirto gestais kūne, bandau numanyti kūrėjos užmojus. Žvilgsnis, rodos, kuria papildomus psichologinius sluoksnius, kviečiančius pastebėti undinės elgsenos „užkulisius“, kurių visas kūnas (ypač kostiumu ir judėsena atitinkantis objektyvizuotos, viliojančios undinės stereotipą) padaryti negeba. Kūrinys vyksta fontane, į kurio dugne judančią Siniauskaitę žiūrime sėdėdami ant atbrailos ir taip megzdami akių kontaktą iš aukšto, išlaikydami savo, kaip žmonių, galią santykyje su įtampos ir vienišumo persmelkta būtybe. Žvilgsnis čia – pagalbos šauksmas, jei ir viliojantis, tai nebent į skausmo rūsius.
Viskas yra interaktyvu, arba pirmyn į neapibrėžtumą
Festivalyje buvo darbų, kuriuose kūrėjai žengė toliau nei akių kontaktas, įsileisdami žiūrovų fantaziją bei aplinkos specifiką į pasirodymo erdvę ir leisdami šioms aplinkybėms formuoti kūrinio tėkmę. Tokių pasirodymų dažniausiai nestokoja šiuolaikinį cirką į repertuarą įtraukiantys scenos menų festivaliai, ypač jei tai konkrečiai vietai pritaikyti pasirodymai. Toks buvo šiųmetis „One shot #“, trupės „Collectif Protocole“ atliktas net keturis kartus, visus – unikaliose vietose, kurios drauge su žiūrovais bei praeiviais formavo dramaturgiją ir scenografiją. Neapibrėžtumas – šio pasirodymo variklis: įdomiausi ir šmaikščiausi momentai vyko atlikėjams spontaniškai susidūrus su ant suoliuko sėdinčiu vyriškiu ar įtariai iš balkono į neplanuotą vyksmą reaguojančia moteriške. Ši trupė renkasi rizikuoti ir klysti, stumdama nugludintus režisūrinius sprendimus šalin, net jei kartais atsitiktiniam žiūrovui trinktelima skrendančia kuokele į galvą.
Visiškai kitos nuotaikos, daug aiškesnės struktūros Daviso Freemano šiuolaikinio šokio, pasakojimo meno ir muzikos sintezė „Nothing happens without you“. Įdomu stebėti, kad dalis interaktyvumo čia akivaizdžiai suplanuota, nugludinta: kaip žiūrovo pakvietimas vienoje spektaklio scenoje pavaduoti Freemaną, kol šis, įsitrynęs tėvo pelenais smilkinius, kreipiasi į žiūrovą tarytum tėvo balsu. Vis dėlto atlikėjo įdirbis ir patirtis skleidžiasi visai kitose, spontaniškose akimirkose: nesutrinkant, kai žiūrovai neatlieka jo sumanytos užduoties siųsti kėdę ratu, taikliai pakalbinant pavėlavusį ar už kolonos besislepiantį žiūrovą, neišjungtų telefono garsų keliamą irzulį transformuojant į komišką, choreografiją papildantį gestą. Tokie momentai kuria jausmą, kurio niekada nesukurs kūrinį pristatantis anonsas ar anotacija, – tai akimirkos nepakartojamumo ir kolektyvinio jos liudijimo sakralumas, įmanomas tik šią akimirką, tik šioje sinagogoje, tik šių šimto žmonių būrelyje.
Iš esmės abiem kūriniams, kaip ir kitiems, kurių autoriai renkasi neapibrėžtumą kaip galimybę, o ne trukdį, tiktų Freemano kūrinio pavadinimas: niekas nevyksta be tavęs. Tokie darbai primena, kad esame svarbūs tikrovės bendrakūrėjai, ir įgalina mus dalintis atsakomybe bei puoselėti aplinką, kurioje tarpstame.
Šokio metaironija
Dar dvi premjeros, kurias teko matyti, – Roberto Viniko „Tarp (darbinis pavadinimas)“ bei Ugnės Lučauskaitės „Untitled world (darbinis pavadinimas)“. Šie darbai – pirmieji blynai, kurių skonis nukelia ne į močiutės virtuvę, bet į per brangius vėlyvus pusryčius Naujamiesčio kavinėje.
Viniko pasirodymą stebėjome susėdę ant VDU didžiosios salės fojė laiptų. Atlikėjas nuo pat pirmos akimirkos įveda ironišką, spektaklį dekonstruojantį balsą. Mosuodamas juodais, į pailgą pavidalą sujungtais maišais, šokėjas komentuoja scenografiją, vaizdą už lango, nelygintą kostiumą, nugarą rakinantį judėjimą, taip išteisindamas, o gal net suteikdamas reikšmę klaidoms, netikslumams, improvizaciniams kūrinio elementams. Stebint kyla mintis, kad tokie dramaturginiai pasirinkimai suskaldo auditoriją, nepalikdami neutralių stebėtojų: gana greitai žiūrovas gali pasimatuoti, ar toks kūrinio pobūdis – nuoširdi endorfinų gamyklėlė, ar vis dėlto antakį kelianti snobizmo ir arogancijos misterija.
Tai kūrinys, veikiantis ne prasmių, o pojūčių lygiu. Manipuliuodamas maišais Vinikas manipuliuoja ir mūsų emocijomis. Tai gali intriguoti, gali ir erzinti. Vis dėlto sunku nesižavėti jauno kūrėjo drąsiais sprendimais, minimalistine estetika ir maksimalistinėmis ambicijomis.
Lučauskaitės darbo stiprioji dalis – festivalio parinktos vietos kuriamas įspūdis. Buvęs parako sandėlis, šiandien tarnaujantis kaip reivo erdvė, idealiai tiko šiam kūriniui. Repo ir operos kokteilis, ironija, neva kritikuojanti, bet drauge ir atkartojanti klišes, „netobulumo“ estetika vaizdinėje medžiagoje – šių laikų tikrovės aidai, kurių nesupainiosi su vyresnių kūrėjų stilistika. Kūrėja, pasak anotacijos, savo darbe pristato jautrumo antipodą – toksišką vyriškumą, kurį Simonas Goptaitis ir Žygimantas Vainauskas įkūnija taip sėkmingai, kad iki pat pabaigos nesulaukiame jokių jautrumo užuomazgų. Net ir susilietę kūnai, kartkartėmis drauge alsuojantys, labiau primena poilsį tarp agresijos atakų, o ne jautrų vyrų ryšį.
Manau, kaip ir Viniko kūrinys, „Untitled world“ stipriau veikia kaip pojūčių stimuliantas, o ne gilių reikšmių kasinėjimo rezultatas. Tik, priešingai nei darbe „Tarp“, kuriame atlikėjas pats tai įvardina, žiūrovus kviesdamas tiesiog pasimėgauti surepetuotu, profesionalo atliekamu darbu, Lučauskaitė, rodos, pretenduoja į kultūros kritiką. Deja, lieka neaišku, ar tai toksiškumo kritika, ar reprodukcija.
Festivalį užbaigė spontaniškiausia choreografija – ratus sukantis šikšnosparnis, iš tamsaus sandėlio išlydėjęs mus į dienos šviesą ir priminęs, kad vis dar vasara: gyva, kvėpuojanti, visada tinkamai apsirengusi, niekada neprašaunanti su muzikiniu pasirinkimu, nekritikuotina. Ačiū jai už tokią dosnią terpę „ConTempo“ pasakai.
