„Menų spaustuvės“ organizuojamas šiuolaikinio cirko festivalis šiemet pasitinka dvidešimties metų jubiliejų. Per šį laiką jis išgyveno ne tik pavadinimo pokytį – iš „Naujojo cirko savaitgalio“ į „Helium“, – bet ir organizacines permainas: nuo 2024 m. festivalis rengiamas nebe kasmet, o kas dvejus metus.
Tad dabar, po dvejų metų pertraukos, brandžios jaunystės sulaukęs festivalis programoje pristatė dvi lietuviškas premjeras ir keturis užsienio kūrėjų darbus. Tiesa, konkurencinga ir reikli lietuviškų scenos menų festivalių padangė šiuo metu „Helium“ nėra palanki. Po praėjusį sezoną nefestivaliniame kontekste parodytų trijų labai skirtingų ir konceptualių šiuolaikinio cirko spektaklių („Mentir lo minimo“, „Heka“ ir „Glorious bodies“), festivalio programos kūrėjai šiemet pristatė kelias abejotinos kokybės lietuviškas premjeras. Be to, vienas iš užsienio programos spektaklių – kūrėjo, prieš kelerius metus jau dalyvavusio festivalyje, naujas darbas – nors ir įdomiai plėtoja ankstesniame kūrinyje pradėtą meninį tyrimą, Lietuvos žiūrovui vėl pristato jau pažįstamą autoriaus braižą. Tad susidaro įspūdis, kad pavieniai šiuolaikinio cirko spektaklių rodymai galbūt yra parankesnė ir aiškesnė forma festivalio organizatoriams, leidžianti pristatyti įdomesnius darbus, o teminis programos pagrindas nepadeda iki galo išnaudoti festivalio programos potencialo.
Visa „Helium“ programa ir tema, kviečianti apmąstyti skirtingus laiko pojūčius, iš esmės atrodo paremta vos vienu programos kūriniu – suomių spektakliu „Tempo“, o prie dalies kitų darbų ši tema, regis, tiesiog pritempiama. Ji tokia plati, kad gali tikti beveik bet kuriam šiuolaikinio cirko spektakliui, o viešojoje komunikacijoje dar ir redukuojama iki gana primityvios schemos: vienas spektaklis laiką sustabdo, kitas – pagreitina.
Iš šešių festivalio programos spektaklių šiame tekste aptariamos abi lietuviškos premjeros, taip pat Juliano Vogelio „Ceramic Circus" (Šveicarija) ir Modo Grosso „Tout / Rien“ (Belgija).
Lietuviškas premjeras festivalyje siejo kruopščiai parinkti pavadinimai – „Saucisson“ ir „Grimmasos“. Kaip gastrolėms pritaikyti spektakliai, kurių scenografija telpa į vieną mašiną, kuriami taip, kad keliauti būtų patogiau ir paprasčiau, taip ir šie du pavadinimai – trumpi, aiškūs bet kuria kalba – apie spektaklius atskleidžia daugiau nei vien graži etiketė.
„Grimmasos“ – pavadinimas, kuris po spektaklio peržiūros ima atrodyti kaip tiksli žiūrovo veido išraiškos diagnozė. O dviguba raidė „m“ nėra spaudos klaida: ja pabrėžiamas spektaklyje naudojamas tekstas – brolių Jacobo ir Wilhelmo Grimmų pasakos iš pirmojo knygos leidimo, kurio tikslas buvo išsaugoti vokiečių sakytinį folklorą, o ne saldžiai užliūliuoti vaikus.
Režisieriaus Gildo Aleksos teatrografijoje tai yra trečias bandymas sujungti šiuolaikinį cirką ir literatūra paremtą teatrą. Verta paminėti, kad praėjusiais metais pristatytas Aleksos spektaklis „Šarūnas“ buvo kur kas sėkmingesnis ir ryžtingesnis žingsnis kuriant šia linkme. „Grimmasose“ dalyvauja dvi ano kūrinio atlikėjos – šiuolaikinio cirko menininkė Aino Mäkipää ir šokėja Gabrielė Emilija Aidulis. Prie jų prisijungia cirko menininkas Kęstas Matusevičius, tad scenoje išvystame visas trupės „Kanta company“ kūrybines pajėgas. Tiesa, „Šarūne“ teatrą ir šiuolaikinį cirką vienijančia figūra tapo aktorius Paulius Markevičius, tačiau „Grimmasose“ analogiško personažo neišvysime.
Aktorius čia pakeičia iš anksto atrinkti ir visapusiškai į veiksmą įtraukiami žiūrovai. Jie ne tik įleidžiami į spektaklio erdvę ir patogiai įsitaiso minkštuose krėsluose, bet, nuskambėjus garsiniam signalui, yra įdarbinami – kiekvienam tenka garsiai perskaityti po pasakos ištrauką. Šis sprendimas atrodo šiuolaikiškas ir, nors efektyvus skaitantiesiems, neskaitančiam žiūrovui patirtį paverčia nuobodesne. Juk anaiptol ne kiekvienam lengva sklandžiai ir raiškiai skaityti tekstą prieš auditoriją. Kadangi nuo pradžios iki pabaigos skaitomos net trys pasakos, o tai užtrunka bent pusę spektaklio laiko, teksto suvokimas, matyt, čia yra svarbus. Kai skaitymas tampa netolygus, ši spektaklio idėjinė ašis nukenčia nuo pat pirmųjų eilučių.
Kalbant apie judesio dramaturgiją, šiuolaikinio cirko ir šokio atlikėjai šiame spektaklyje veikiau iliustruoja pavienius vidinius išgyvenimus, kylančius įsigilinus į skaitomų Grimmų pasakų žodžius, nei kuria vientisą pasakojimą. Scenoje jie kantriai klausosi ir laukia, kol skaitovai „padiktuos“, o tarp skaitymo ištraukų trumpais epizodais kuria judesio etiudus, kuriuose gausu porinės akrobatikos ir šiuolaikinio šokio elementų. Nors šie epizodai abstraktūs, pavyzdžiui, kai regime Aidulis visu kūnu juntamą drebulį primenančius judesius, tačiau juos stebint susidaro įspūdis, kad pasakos atlikėjus verčia „nertis iš kailio“.
Verta paminėti ir tai, kad Aleksos kūryboje dažnai pasitelkiamas komedijos žanras čia taip pat neapleistas. Ironiški Kęsto Matusevičiaus klounados epizodai spektaklio įžangoje ir intarpai į skaitovų tekstus primena ne tik anų laikų rūmų juokdario personažą, bet ir praskaidrina šiaip jau vienareikšmiškai niūrią spektaklio nuotaiką.
Vizualiai spektaklis yra paveikus – tai lemia scenografės Kotrynos Klaros Rupainytės sukurta pasakiška scenos erdvė su elegantiškais puodeliais ant arbatinių stalelių, senoviniais krėslais ir kiniško stulpo viršų apgaubiančiu rausvai violetiniu baldakimu. Ne ką mažiau įmantrūs ir šiuolaikiški yra atlikėjų kostiumai, į kuriuos įpinta nuorodų į ano laikmečio mados tendencijas: metaliniais žiedais prie atlikėjų galvų pritvirtintos dirbtinės kasos, viena jų aprengta korsetu, dvi dėvi pantalonus primenančius šortus, pūstus rankogalius. Kostiumuose dominuoja aksomą primenančios, prašmatnumo įvaizdį suteikiančios medžiagos ir raukiniai. Visa tai sukuria turtingą, prabangų scenovaizdį ir leidžia pasijusti tarsi nusikėlus į XIX amžiaus pradžią – laiką, kai pirmą kartą pasirodė brolių Grimmų pasakos.
Taigi, „Grimmasose“ netrūksta įdomių idėjų, vizualinio išradingumo ir žaidimo su žiūrovu, tačiau šie elementai ne visada tampa organiška spektaklio visuma.
Iš pirmo žvilgsnio „Saucisson“ atrodo kur kas tiesmukesnis pavadinimas, tačiau spektaklio aprašyme pateiktas supaprastintas vertimas, – esą lietuviškai jis reiškia tiesiog „dešrą“, – nėra tikslus. Kulinarinėje tradicijoje šis terminas žymi storą, vytintą dešrą, valgomą šaltą ir pjaustomą plonais griežinėliais. Žodis kilęs iš lotyniško salsicia (sūdytas gaminys), Italijoje virtusio salsiccione – didele dešra. Būtent per Italiją šis žodis pasiekė Prancūziją: prancūzų rašytojas François Rabelais, lankydamasis Italijoje, tikėtina, ragavo salsiccione ir susižavėjo italų Renesanso kultūra – sąsaja, prie kurios verta grįžti pažvelgus į patį spektaklį.
Lietuvių šiuolaikinio cirko kompanijos „Taigi cirkas“ oro akrobatikos spektaklis „Saucisson“ 2024 m., dar būdamas eskizo stadijoje, tapo vienu iš keturių europinės platformos „CircusNext“, ieškančios originalių šiuolaikinio cirko menininkų, laureatų.
Spektakliu dvi menininkės – Elena Kosovec ir Izabelė Kuzelytė – siekia apmąstyti moters kūną cirko pasaulyje, perdėtą jo objektizavimą ir susidomėjimą vien fiziniu, seksualiuoju kūno aspektu. Tam pasitelkiama „saucisson“ metafora: scenoje matome stilizuotą akrobatinę virvę, pagamintą iš dešrelių. Ore, tarsi šalti vytinti mėsos gaminiai, kabo ir vien apatiniais rūbais apsirengusios atlikėjos, – taip materializuojasi būdas, kuriuo jas mato industrija.
Spektaklyje atsiranda ir vonia, kurioje gulėdamos atlikėjos tarsi išreiškia bei išlaisvina savo seksualinę energiją, pavyzdžiui, epizode, imituojančiame masturbaciją. Imitacija, moteriško kūno transformacijos ir grotesko paieška ten, kur įprastai tikimasi grožio, tampa pagrindinėmis spektaklio raiškos priemonėmis. Šiuo požiūriu jis savotiškai atliepia ir Renesanso idėją – grožį paversdamas deformacijos, kūniškumo ir pertekliaus objektu.
Sėdėdama ant kėdės scenos priekyje, apsivilkusi melsva suknele su iškirpte ir avėdama raudonus aukštakulnius, Kosovec kiša sau į burną ranką, visaip stengdamasi išdarkyti veido išraišką, ir vaizduoja, kad yra bloškiama atgal. Šį groteskišką kūno vaizdinį papildo viso spektaklio metu galinėje scenos sienoje kabanti švieslentė su bėgančiomis raudonomis LED eilutėmis. Joje skelbiamos su atlikėjomis susijusios reklaminės žinutės („Izabelės apartamentai“, „Elenos kebabai“), kūną paverčiančios dar vienu parduodamu produktu.
Jei „Grimmasos“ pasimeta idėjų gausoje, „Saucisson“ kenčia nuo priešingos ydos – vieną mintį kartoja tol, kol ji nustoja veikti, ir tampa savo pačios iliustracija. Regis, kad būtent dėl to abi šiųmetės lietuviškos premjeros sceniniu įgyvendinimu neprilygo tam, ką žadėjo jų sumanymai.
Kol abi lietuviškos premjeros palieka ne iki galo išnaudotų idėjų įspūdį, užsienio programoje situacija kiek kitokia. Čia netrūksta stiprių sceninių sumanymų, tačiau ir šioje programos dalyje kyla klausimų ne tiek dėl pačių spektaklių kokybės, kiek dėl jų vietos festivalio kontekste.
Šveicarų menininko Juliano Vogelio spektaklis „Ceramic Circus“ tęsia 2023 m. „Helium“ pristatyto jo kito darbo „China Series“ idėjas, tik čia jos dar labiau išplėtotos ir kai kada beveik neatpažįstamai transformuotos. „China Series“ neįprastu tarpdisciplininiu vizualiųjų menų ir šiuolaikinio cirko junginiu tyrinėjo judančius keramikinius diabolus, jų silpnybę – galimybę sudužti – paversdamas neišvengiama pasirodymo sąlyga. Tuo metu viena svarbiausių „Ceramic Circus“ dramaturginių ašių taip pat yra transformuotas diabolas – mechanizuotas, atvirkščiai sudėtą diabolo ritę primenantis burbulas, pagamintas iš dūžtančios medžiagos. Jo judėjimas diktuoja sceninio veiksmo dinamiką, o sunaikinimas tampa spektaklio kulminacija.
Kadangi transformuotas diabolas juda sukiniu, scenos erdvę riboja ant grindų patiesta balta skritulio formos danga. Tolimajame dešiniajame scenos kampe stovi minimalistiška arka, atstojanti įėjimą, o greta jos – primityvi spintelė su ryškiaspalviais blizgiais kostiumais, kuriuos atlikėjas vis keičia tarp scenų. Kitos pasirodymui reikalingos priemonės (riedučiai, dviratis, būgnai ir į stirtas sukrautos lėkštės) išdėliotos aplink cirko aikštelę ir dar prieš prasidedant veiksmui išduoda, kas čia vyks.
Veiksmas kuriamas be didesnių užuolankų. Atlikėjas važiuoja dviračiu, bandydamas „pabėgti“ nuo ore jį besivejančio burbulo, o judėdamas po sceną riedučiais išdėlioja keliolika būgnų su stovais. Vėliau ant strypų išsuka lėkštes ir vis stengiasi suspėti grįžti prie kitų, kol šios nenukrito ir nesudužo. Ši nuolatinė ambicija suspėti ir išlaikyti trapią objektų pusiausvyrą kuria ne tik įtampą, bet ir aiškiai juntamą nesėkmės galimybę: žiūrovas visą laiką laukia akimirkos, kai kruopščiai sustyguota sistema ims byrėti. Įtampą palaiko būgnų ritmai, kuriuos atlikėjas pasirodymo pradžioje pats ir sugroja, įrašinėja, miksuoja. Vis dėlto didžiąją spektaklio dalį scenoje vyrauja tyla. Ji leidžia susikaupti atlikėjui, o kartu neleidžia atsipalaiduoti žiūrovui – kiekvienas garsas, judesys ar objekto virptelėjimas tampa reikšmingas.
Kūrinys pasižymi išskirtine geometrine estetika. Vienoje scenoje atlikėjas išsitiesia ant aplink savo ašį besisukančios kėdės ir savu tempu bei trajektorija atkartoja virš jo besisukančio burbulo judėjimą. Tokiose scenose objektas nebėra vien rekvizitas – jis tampa lygiaverčiu scenos partneriu, o jų tarpusavio santykis kuria esminę spektaklio dramaturgiją.
Vogelio siekis atskleisti cirko objektų performatyvumą ir paversti juos aktyvia sceninio veiksmo dalimi čia įgyvendinamas įtikinamai. „Ceramic Circus“ įdomus ne tik kaip meninis tyrimas, bet ir kaip įtraukiantis reginys, – viename kūrinyje tarpusavyje suderinti teorinę ir praktinę prieigą pavyksta ne taip jau dažnai.
Vis dėlto būtent čia ir iškyla festivalio programavimo aspektas. „Ceramic Circus“ yra įdomus ir savo idėjine koncepcija, ir kaip reginys, tačiau Lietuvos žiūrovai Juliano Vogelio kūrybą festivalyje jau matė vos prieš kelerius metus. Todėl žiūrint šį spektaklį neišvengiamai kyla mintis, kad jo vietą programoje galėjo užimti menininkas, kurio braižas publikai dar nėra pažįstamas. Festivalio užduotis juk neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.
Šią mintį tik sustiprina kitas festivalio kūrinys „Tout / Rien“, Lietuvoje pirmą kartą viešinčios belgų trupės „Modo Grosso“ objektų manipuliacijos pasirodymas. Menininkas Alexis Rouvre sumanė spektaklį, kurio centre – ne, kaip įprasta scenos menuose, pats atlikėjas, o mus supantys paprasti daiktai: siūlai, indai, karoliukai ir kiti kasdieniai objektai. Leisdamas jiems laisvai judėti erdvėje – kristi, švytuoti, riedėti ar kitaip keisti savo padėtį, – kūrėjas pasitelkia gravitaciją ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančius daiktus paverčia reginiu. Taip žiūrovas kviečiamas įsivaizduoti nuo žmogaus nepriklausomą objektų gyvenimą.
Pasirodymo metu Rouvre sėdi prie stalo su stogu, kurio konstrukcija savotiškai primena Tymo turgaus prekystalius. Šioje nedidelėje erdvėje, pasitelkiant atlikėjo rankų miklumą, magnetus ir šviesą, daiktai ima kurti savo choreografiją. Šviesai vis atsirandant ir dingstant, sukuriamas įspūdis, tarsi akmenys judėtų patys. Netikėtai įsižiebus šviesai salės krašte, ima tekėti karoliukų krioklys, o iš viršaus krinta ir elegantiškai į klostes prie stalo krašto „pati“ susilanksto medžiagos juosta. Todėl čia be galo svarbus ne tik judesys, bet ir jų tarpusavio darna, ritmas bei techninis atlikimas.
Didelę įspūdžio dalį kuria muzika ir šviesos. Tik jomis išryškinti objektai tarsi atgyja ir įgyja savarankišką sceninį kūną. Rouvre, prisiimdamas objektų scenos partnerio vaidmenį, beveik nepastebimai pasitraukia į šalį, leisdamas žiūrovui stebėti ne žmogaus atliekamą veiksmą, o paties objekto virsmą. Tokiu būdu net paprasčiausias akmens judesys ar medžiagos kritimas tampa įvykiu, kuriam reikia laiko – ir būtent šis sulėtėjęs žvilgsnis leidžia „Tout / Rien“ festivalio temą apie laiką išpildyti ne žodžiais, o pačia spektaklio forma.
Abu aptarti užsienio kūrėjų spektakliai liudija, kaip įtaigiai scenoje gali prabilti negyvas objektas, tačiau kartu tampa priminimu, kad festivalio vertė matuojama ne vien parodytų kūrinių kokybe, bet ir drąsa pristatyti publikai dar nepažįstamus vardus.
Kaip ir Rouvre stalas su siūlais bei karoliukais, festivalis šiemet priminė erdvę, kurioje daiktai – idėjos, pavadinimai, kūrėjų vardai – juda savieiga, ne visada paklusdami organizatorių sumanytai koncepcijai. Ir galbūt būtent tada, kai programa pasitraukia į antrąjį planą, pirmajame pagaliau atsiranda vietos kūriniams, savo erdvę čia išsikovojusiems ne temos atitiktimi, o menine verte.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
