Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.
„Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.
„Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.
Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.
Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.
Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.
Atsisakęs tradicinio kostiuminio spektaklio, pasirinkęs nuosaikią formą, režisierius nuėjo vidurio keliu tarp šių ir istorinių laikų, tik paskutinę akimirką paskelbdamas vėl aktualią žinią: „karui ne“. Savo žinią, bet ne spektaklio.
„Tas, kuris matė tamsoje“ yra pasiilgtas Lietuvos teatro reiškinys. Spektaklis jaudina savo turiniu, palikęs formą antroje vietoje. Jame yra vietos aktorinei raiškai – puikiam Vidmanto Fijalkausko sukurtam Jokūbo portretui.
„Apversta tikrovė“ – kūrinys, atsietas nuo mums pažįstamų kontekstų, nukeliantis į tolimą, baltą, šviesią ir pažeidžiamą Arktį, kur tirpsta ledynai, gyvena savitos tautos, o laikas teka kitaip, gal net yra sustojęs.
