Atvykstame žiūrėti tikrai ne neutralaus „balto lapo“, o veikiau performatyvios „supervizijos“, kurioje liudijame itin patyrusių šokėjų ir spektaklio bendrakūrėjų reflektuojamą ir įkūnijamą gyvenimo bei šiuolaikinio šokio patirtį.
Spalvingi veikėjai, nekasdieniškas vaizduotės pasaulis, charizmatiškas ir fizikiniams dėsniams nepaklūstantis Baubas, o ir pašėlę nuotykiai sukuria smagią bei įtraukiančią valandą teatre, žavinčią lėlių teatro galimybėmis.
Nors pabaiga agresyviai sugriauna spektaklio kūną, vis dėlto akivaizdu, kad „Rūgšties“ kūrėjams svarbiausia išanalizuoti, ne kaip viskas baigsis, o kaip viskas atsitiko.
Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. <...> Kūrybinė komanda iš Rimanto Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją.
Pažiūrėjus Vilniaus senajame teatre pristatytą „Jermą“, neapleidžia jausmas, kad režisieriaus Artūro Areimos ir spektaklyje vaidinančių moterų aktorių požiūriai į kūrinio problematiką nebūtinai sutampa.
Telenovelė žymi ne tiek vaidybos raišką, kiek meksikietišką estetiką, paveikiausiai atsiskleidžiančią charakteringuose kostiumuose. <...> Kauno „Figaro vedybos“ turi parako – to užtaiso, dėl kurio įdomu žiūrėti operą.
Režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sugyvena nusilenkimas Lietuvos teatrui ir kandi pašaipa. Švelniai gelianti, bet tikrai ne pikta.
Istoriniai įvykiai, sumišę su asmenine patirtimi, kūrinį paverčia daugiasluoksniu, įdomiu, įtraukiančiu. Čia viskas pajungiama ne istorijos apžvalgai, o apeliavimui į dabartinę sąmonę, į neakivaizdžiai tebesitęsiančius įvykius.
Sudėtingas, emociškai sunkus ir netgi liūdnas „miške“ yra savalaikis ir labai reikalingas kūrinys – juk ne tik ekologiniu ar istoriniu požiūriu miškas jau seniai nėra savaiminė, nekintanti duotybė ar prieglobstis.
