„Tas, kuris matė tamsoje“ yra pasiilgtas Lietuvos teatro reiškinys. Spektaklis jaudina savo turiniu, palikęs formą antroje vietoje. Jame yra vietos aktorinei raiškai – puikiam Vidmanto Fijalkausko sukurtam Jokūbo portretui.
„Apversta tikrovė“ – kūrinys, atsietas nuo mums pažįstamų kontekstų, nukeliantis į tolimą, baltą, šviesią ir pažeidžiamą Arktį, kur tirpsta ledynai, gyvena savitos tautos, o laikas teka kitaip, gal net yra sustojęs.
Likimo ir misticizmo motyvai tampa „Raganos ir lietaus“ sceninės interpretacijos vedliais. <...> Likimas čia tampa ir socialiniu mechanizmu: tuo, ką moteriai iš anksto priskiria aplinka, ir ką ji pati pradeda priimti kaip neišvengiamybę.
XVIII a. vasarotojais buvo buržua, dabar šis veidrodis atsigręžė į mus. Juokimės juokimės, o jei pasijusime įžeisti, visada galime šią pajuoką priskirti tiems, į kurių kruopščiai retušuotas atostogas žiūrime naršydami po instagramą.
Spektaklis „Chapel B“ sukurtas besikeičiančių paveikslų principu: veikiau primena vizualinę partitūrą nei tradicinį draminį pasakojimą, todėl žiūrovas kviečiamas ne sekti istoriją, o pats jungti rodomų ženklų reikšmes.
Šokio spektaklio „Abraxas“ kūnai tarpusavyje sąveikauja: kartais pinasi, liečiasi, kartais vienas kitam kažką šnabžda, tačiau dažniausiai šie kūnai leidžiasi į klejones vieni, tarsi paveikti kurios nors mistinės miško būtybės.
Paulius Markevičius savo nerimastinga maniera sugeba empatiškai priartinti žiūrovą, ir Tomo nerimas virsta nerimu, kad Tomui pasisektų. <...> Tačiau būtent tuomet, kai Tomas pats patiki savo sėkme, žiūrovas atitolsta.
Režisierė Nicola Panzer primena: kad ir kur išvyktum ar nukeliautum – nuo savęs nepabėgsi. Visa mūsų praeitis vis vien stovi išsirikiavusi už nugarų. Mūsų tėvai, vaikai, mylimieji. Ir visos per gyvenimą sutiktos meškos.
Nusileidus į Vilniaus „Lėlės“ mažąją salę galima pajusti giliai senamiestyje pasislėpusio baro teikiamą viltį. Bet viso labo gauname tvarkingą istorijų apie klaidžiojančias sielas dėlionę. Tai nėra blogai, tik ištroškusio nepagirdo.
