„Mes taip nesitarėm“ – jautrus dokumentinis kūrinys. <...> Kol, regis, tiktai klausomės dainų, vidun smelkiasi kur kas daugiau nei žinojimas. Teatras suteikia ypatingą erdvę pažinti kitą žmogų, kitą kultūrą.
„Jūra vandenynas“: jau ne pirmą kartą kyla klausimas, kodėl spektaklio tekstas iškelia tikslą ne kuo tiksliau ir aiškiau jį interpretuoti ir atskleisti, o priešingai, tampa tarnu režisieriaus pasaulėžiūrai perteikti.
Įsivaizduotoji Čiurlionio „Jūratė“: tai kūrinys, atliepiantis neišpildytą praeitį ir gana nutolęs nuo dabarties, pakibęs labai poetiškoje laiko neapibrėžtyje; svarbu pažymėti kūrinio „įvykiškumo“ dvasią, kuri net premjerų gausiais laikais nėra dažna.
„Kosminiai namai“ tampa liudijimu to, kad reikia mokėti pamatyti kasdienybę su visomis jos detalėmis. Su „brutaliai jos saulės akiniuose atsispindinčia…“. Tada ir kasdiena nebeatrodo tokia banali ar nuobodi.
Kūrėjai pasirenka unikalų kelią ekologijos problematikai aiškinti – čia tarša tampa toksišku draugu. „Šiltnamis“ žavi pasitikėjimu net pačiu jauniausiu žiūrovu – spektaklio autoriai nemoko, nemoralizuoja.
„Mahamaya Electronic Devices“ įgarsina pamatinę žmogaus teisę – būti smalsiam. Vien savo forma spektaklis tampa protestu prieš konservatyvų mąstymą, prieš meninį ir socialinį sąstingį.
„Icarus Machine“ sceną užpildo nejaukumo, tuščios erdvės, monumentalumo estetika – spektaklis iš esmės yra didingų vaizdų seka, papildoma katarsiškai išaugančios muzikos. <...> Vis dėlto daug spektaklio medžiagos liko nepažini žiūrovui.
Henriko Ibseno „Laukinė antis“ – tikrai laukinė, nes atsisakė „šiuolaikinės“, „gražios“ pakuotės. Spektaklyje visas dėmesys sutelktas į veiksmo dinamiką, kurioje išsiskleidžia žmogiškų nuodėmių puota.
Režisieriui rūpi įtraukti žiūrovą į Alisos, taip pat ir į teatro pasaulį. Veidrodis čia tampa ne tik Lewiso Carrollio pasakojimo elementu, bet ir teatro formos principu – reflektuojančiu, iškraipančiu ir dauginančiu prasmes.
