Kaip žiūrovė nesu patyrusi jaudulio prieš spektaklio premjerą. Jaudinasi tie, kurie jį kuria ir savo darbą atiduoda kitiems. Žmogui iš šalies toks jausmas svetimas. Bet Jaunimo teatre pagal Palestinoje gimusios Adanios Shibli romaną Adomo Juškos režisuota „Menka detalė“ – daugiau nei tik spektaklio premjera. Juškos ir idėjos bendraautorės scenografės Laurynos Liepaitės kūrinio premjera – slogios tylos nutraukimas, pagrindžiantis, kad teatras ir apskritai menas neegzistuoja vien pats sau. Iki šiol vienintelį prisilietimą prie palestinietiškos kultūros teatre dovanojo „Sirenų“ festivalis. 2019 m. parodytas palestiniečių aktoriaus, dramaturgo Amero Hlehelio ir režisieriaus Amiro Nizaro Zuabi spektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“. Tik ar toks kūrinys būtų atvežtas į Lietuvą šiandien – nežinia.
Jaunimo teatro „Salė 99“ suskirstyta zonomis. Dar prieš patekdami į vidų žiūrovai gali įsivaizduoti salę, tyrinėdami baltame lape išspausdintą planą. Žiūrovai, žemėlapyje nurodyti kaip lankytojai, laisvi įsikurti išilgai salės, jos šonuose. Vidurinė juosta palikta aktoriams. Zonos čia įpinamos ne šiaip sau. Vienu esminių suvaržytos tautos motyvų Shibli romane tampa nubraižytos linijos, diktuojančios palestiniečių judėjimą. Vakarų Krantas suskirstytas zonomis A, B ir C. Atsižvelgiant į perimetrus, kuriuose gyvena, palestiniečiai gauna skirtingų spalvų asmens tapatybės korteles. Šios atveria arba, priešingai, užveria užkardas.
Geresniam spektaklio suvokimui svarbu nusakyti, kokį pasaulėvaizdį atskleidžia Shibli. Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji pasakoja 1949 m. įvykius, kai dykumoje, netoli sienos su Egiptu, dislokuoti kariai išžudo sutiktus beduinus. Gyva lieka tik jauna mergina, tačiau neilgam. Nugabenta į karinę stovyklą ji prievartaujama, vėliau nušaunama. Antroje dalyje pasakojimas atsiduria šiandienos Ramaloje gyvenančios palestinietės rankose. Ir tai – vienintelis tiksliausias būdas, kaip apibūdinti heroję, nes autorė pasirinko vardų veikėjams neduoti. Laikraštyje perskaičiusi izraeliečio žurnalisto straipsnį apie baisų 1949 m. incidentą, herojė šią istoriją įsidėmi, nes lygiai po 25 metų gimė ji pati. Palestinietė iš Ramalos nusprendžia sekti nusikaltimo pėdsakais, tikėdamasi iškapstyti bent dalį to, ką paskutinėmis akimirkomis patyrė nužudytoji, išsiaiškinti, kas ji buvo.
Juška savąją „Menkos detalės“ versiją iš Shibli knygos gabalėlių dėlioja pagarbiai, su reikalingu jautrumu autorei, aktoriams ir žiūrovams. Verta stabtelėti prie to, kaip spektaklyje išlaviruojama prievartos vaizdavimo dilema. Mergina (aktorė Rūta Jonikaitė) ir karininkas (Aleksas Kazanavičius) stovi greta vienas kito. Nugara į juos, veidu į ekraną, sėdi Viktorija Kuodytė. Ji, stebėdama Jonikaitės ir Kazanavičiaus vaizdą ekrane, tarsi demiurgas, pasitelkęs marionetes, režisuoja karininko ir merginos veiksmus. Lėtai, pabrėžiant kiekvieną žeminantį judesį, perteikiama prievartos scena. Baugi rodosi ir Kuodytės poza: nusigręžusi nuo realaus išniekinimo akto, ji stebi tik medijuotą vaizdą. Lygiai kaip paprastas žmogus, vakare per žinias žiūrintis niūrius reportažų kadrus. Perleidus realų smurto faktą per videomenininko Vytauto Narbuto technologinį filtrą, sukuriama anestezinė nejautra.
Kaip pasakojimo priemonė ir komunikacinis įrankis, audiovizualumas panaudojamas ir suartinimui. Taip teatro salėje išvystame palestiniečių aktorę Bayaną Shbib. Perpasakojusi paskutines merginos iš Ramalos akimirkas, ji atsistoja ir išeina. Fone girdimas intensyvus gatvės eismas. Pasaulis sukasi toliau. Tokia menkutė detalė kaip guma, nupirkta iš įkyriai prekę siūliusios mergaitės, tapo pražūtimi.
Spektaklyje apskritai gausu mažų Shibli teksto įkvėptų detalių, scenoje tampančių išraiškingais gestais. Stiprus knygos vaizdinys – palestiniečių kaimų naikinimas, perteikiamas lyginant du herojės žemėlapius. Naujausias žemėlapis parengtas Izraelio, kitame – Palestinos kartografinis vaizdas iki 1948-ųjų. Tais metais vyksta Izraelio ir Palestinos karas. Palestiniečiai tą karą vadina katastrofa, ką tik valstybę įkūrę izraeliečiai – kova už nepriklausomybę. Kazanavičius spalvina baltą popierių anglimi. Perleidus juodai šešėliuotus lapus ekrane, vaizdas primena žemėlapius, sunkiai aprėpiamą dykumos peizažą. Keliais sukamaisiais rankos judesiais drėgnu skuduru kaimai nutrinami nuo paviršiaus.
Ar lietuvė gali vaidinti palestinietę, klausia nuo kuriamos veikėjos atsiribojusi Viktorija Kuodytė. Linkstu prie atsakymo, kad gali. Taip įteisinama žvėriškiausiais būdais slopinama patirtis. Spektaklyje išsakoma keletas remarkų apie Izraelio karinį brutalumą. Sveikintinas pilietinis gestas, bet pastatymui, kuris pats yra aiški pozicija, tai pridėjo kartumo. Kartais stipriau suveikia tai, kas garsiai nepasakoma. Kaip nė sykio neprabilusi Jonikaitės įkūnijama mergina. Atsinešusi mikrofono stovą, rankoje ji laiko atverstą Shibli knygą, jau žiojasi kažką sakyti, bet staiga sustingsta ir po akimirkos nieko nepratarusi išeina.
