Ar sekate šiandienos politikos aktualijas? Regis, šiuo metu jos labiau seka mus visus. Taip, matyt, atrodė ir Agniui Jankevičiui, kuris Vilniaus senajame teatre ėmėsi Williamo Shakespeareʼo „Venecijos pirklio“, o Italijoje vykstantį pasakojimą ir jo pavadinimą pritaikė Lietuvai (beveik).
Primenu Shakespeareʼo pjesės siužetą: Venecijos pirklys Antonijus per žydą Šailoką paskolina savo draugui Basanijui tris tūkstančius dukatų. Jei žydui negrąžins pinigų laiku, tas išsipjaus iš Antonijaus kūno svarą mėsos. Pinigai Basanijui reikalingi nuvykti pas Porciją, išsirinkti tinkamą dėžutę ir įminti jos tėvo mįslę, taip laimėti garbingosios ranką ir širdį. Pakeliui veikia antraeiliai personažai: Šailoko dukra Džesika (žinoma, pabėganti nuo tėvo), ją įsimylėjęs Lorencas, Šailoką išduodantis jo tarnas Lančelotas, susikukuojantys Basanijaus tarnas Leonardas ir Porcijos kambarinė Nerisa ir kiti. Istorija baigiasi „laimingai“ Porcijos dėka, šiai persirengus tariamu teisininku, gudriai nuneigiant visą Šailoko bylą.
Shakespeareʼas „Venecijos pirklį“ parašė apie 1596 metus, kai Venecijoje jau buvo įkurtas žydų getas. Pirmasis toks Europoje, jis žymėjo ir žymi socialinį susiskaldymą, rasės, tikėjimo ir kultūrų skirtumais grįstą neapykantą, kuri persikelia ir į klasikinę pjesę. Čia kiekvienas personažas turi savo socialinį laiptelį ir jam priklausančią neapykantos dozę. Ir visi, žinoma, nekenčia žydų. Šiuolaikiniame Jankevičiaus žvilgsnyje Venecija ištirpsta kosmose ir vietoje kanalų plaukiame-skrendame tarp žvaigždžių. Visi čia veikiantys personažai yra politikai ir visų jų nekenčia žydo vaidmenį perėmusi Šaila – nuskriaustoji Tauta (aktorė Jevgenija Gladij).
Kodėl dar vis Venecija? Nes vis dar kalbame apie prekybą ir sandorius. Kodėl pirklė? Nes Tauta ne tiesiog skolina pinigus, o ir prekiauja mirusiųjų balsais. Taip Jankevičiaus interpretacija iš esmės pasakoja nevykėlišką pykčio vedamos Tautos bandymą atkeršyti politikams. Viačeslavas Lukjanovas, Nikolajus Antonovas ir Aleksandras Agarkovas kaip Antonijus, Salanijus ir Salarinas tampa trimis Donaldo Trumpo įvaizdžiais. Būtent į juos kreipiamasi paslaugų ir malonių, trokštant įgyvendinti politinius siekius. O Basanijaus (gruodžio 7 d. jį vaidino Igoris Abramovičius) prilyginimas Gintautui Paluckui, jo kelionę pas „turtingą damą“ paverčia siekiu perimti iš Vilijos Blinkevičiūtės (a. k. a. Porcijos – aktorė Larisa Popova) jai tėvo (taip, buvo ir A. M. Brazausko video) paliktą partiją.
Iš pradžių esame įvedami į juodos žemės, lyg „Žvaigždžių karų“ Juodosios žvaigždės, planetą. Rimo Sakalausko kurtose vaizdo projekcijose dominuoja kosmoso vaizdų ir kūnų motyvai. Tuo metu Lauros Luišaitytės scenografijoje dėmesio centre atsiduria juoda sfera ir po ja pastatytas šviesus delno formos krėslas, it mokslinės fantastikos filme – kosminio laivo šturmano sostas. Taip po juoda kybančia grėsme, lyg ant žmonių rankų, sėdi pasaulio valdžios išrinktieji.
Faktas, kad originalus delno formos krėslas buvo sukurtas iš Meksikos kilusio Pedro Friedebergo, antrina trijų Trumpų linijai, užsimindamas apie tai, jog dažniausiai šalys (ar jų vadovų sėdimosios) laikosi ant engiamųjų darbo. Trumpo versus Meksikos temą spektaklyje toliau iliustruoja ir simbolinė, per visą avansceną ištiesta „siena“, nesiekianti kelių, bet galinti nukratyti elektra.
Tokioje paralelinėje, bet labai realioje, tarp Melo Brookso ir „Pietų parko“ satyrų įsikūrusioje trijų Trumpų karalystėje nuolat svečiuojasi interesantai ir vyksta susitarimai. Basanijaus-Palucko linija jau aiški, plėtojama be didelių problemų, greitai tampa fonine, ir pirmajame plane leidžia spindėti Porcijai-Blinkevičiūtei. Kaip Shakespeareʼas pjesėje, taip ir Jankevičius spektaklyje mėgaujasi pasakiškais „kitų šalių“ princų motyvais, eksponuodamas teisingo atsakymo neįvardijusiuosius. Maroko ir Aragono princus keičia Šventųjų Bulvių princas (aktorius Vladimiras Dorondovas) ir Kieto Stuburo Princesė (aktorė Edita Gončarova), t. y. Lukašenka ir Šimonytė.
Bėda ta, kad toliau už išmoningą vaidmenų paskirstymą sunku kur benueiti. Nors sakoma, kad spektaklis kuriamas „pjesės motyvais“, iš esmės draminė struktūra iki pirmojo finalo (iš kokių keturių) paklūsta ir yra sąmoningai vedama įkandin klasikinės pjesės pasakojimo, netgi paliekama gana ženkli jo tekstų dalis. O pasirinktų aktualijų plėtotei pritrūksta originalios spektaklio dramaturgijos virsmo, vis „atsitrenkiama“ į Shakespeareʼo sukurto konstrukto akligatvius.
Tuo pačiu naujai „pagaminti“ personažai atrodo labai „susmulkinti“. Aktoriniai darbai tarsi pakimba tarp parodijos ir keisto psichologiškumo, atsiradusio galbūt iš nežinojimo, ko griebtis. Juk sudėtinga „vesti liniją“ tokio personažo, kuris teturi vieną spalvą. Skirtingai nuo pjesėje siūlomų portretų, režisieriaus šiandienai pritaikyti herojai iš karto atsineša ne tik socialinį ženklą (Jankevičių visuomet lydi Brechtas), bet ir visą konkretaus, realaus žmogaus biografiją, kurią žinant ir iš karto atpažįstant asmenį, scenoje nelieka į ką žiūrėti. Paprasčiau tariant, kurdamas savąjį „muzikinį politinį tragifarsą“, režisierius bent per premjerą pristatė veikiau „kapūstniką“ su dramine linija (galbūt, kaip ir aprašas internetinėje svetainėje, spektaklis bėgant laikui vis tikslės).
Įtikinamai jame atrodė L. Popovos Blinkevičiūtė. Aktorė visiškai leido sau žaisti, vaidinti tuščią kaukę ir nesistengė ieškoti čia nė nereikalingų psichologinių pamatų. Formos grynumo pritrūko daugumoje spektaklio struktūrinių linijų, o tiksliausiai žaidė Dariaus Malinausko šviesos, paprastai ir aiškiai brėždamos nuotaiką, scenų ir tempo kaitą. Ir net jei visos priemonės staiga susistyguotų, dabartinis pasakojimas vis tiek nesulimpa: į rezultatą orientuoti įvaizdžiai niekaip nesukuria erdvės juos išnaudoti plačiau per bene puspenktos valandos trukmės spektaklį.
Pradėję lyg nuo „Žvaigždžių karų“ satyros, kur vis malasi „Pietų parko“ Kenis (Jevgenija Rusakova), staiga išvystame ir Lančelotą, pavirtusį Golemu iš „Žiedų valdovo“ (Andrius Darela), o Džesika atvyksta pusiau iš „Švytėjimo“, pusiau iš patologinės vyro žvilgsnio į nekaltas merginas fantazijos. Jankevičius be skrupulų laužo tas dvi dramatinėms linijoms atstovaujančias moteris: Šailą ir jos dukrą. Dukra gi ne tik jauna ir pabrėžtinai nekalta, bet ir kurčia (reikia pažymėti, kad pirmoje scenoje gestų kalba su audiodubliavimu veikia puikiai). Ar režisierius atėmė iš personažo balsą tik tam, kad finale gerai suskambėtų simbolinis jo atidavimas – balsavimas rinkimuose? Turbūt.
Tuo metu ėmęsis įdomaus žingsnio vyrišką personažą, reprezentuojantį engiamą tautą, pritaikyti moteriai, Šailą nutapė bene visomis įmanomomis klišėmis. Pradžioje, kad tik būtų one of us, ji sėdi tarp publikos vilkėdama niekuo neišsiskiriančiais rūbais. Vėliau jai skubiai priklijuojama neapykanta valdžiai. Po to, žinoma, ji negali būti gera mama, nes pati yra traumuota savo tėvų, todėl rodoma kaip nepajėgi suteikti vaikui šilumos. Ir kaipgi apsirengusi Šaila triumfuodama ateis į teismą? TAIP, žinoma, raudona suknele, batais, lūpdažiu, kuriuo vėliau bus išmozotas visas veidas. Viskas konstruojama labai iliustratyviai ir plokščiai, o scenoje tarsi bandoma plėtoti psichologinį portretą. Tačiau tarp šių dviejų dalykų niekaip neatsiranda santykis, arba kaip tik, neišlaikomas atstumas, kad veiktų kaip paradoksas.
Kaip ir Telmano Ragimovo Lorencas a. k. a. Kristijonas Bartoševičius. Pasirinkus šaržuoti vieną „patogiausių“ pastarojo meto buvusių politikų, scenoje tesugebama uždėti ryškius, atpažįstamus akinius ir storinantį kostiumą. Galbūt čia slypi ir dar vienas raktas: didžioji dalis personažų veiksmų kuria situacijos (o ne jų pačių) šaržus. Galų gale šiuokart nepavyksta šaržuoti nei vieno, nei kito, nes tema tam yra per jautri. O rezultatas netikėtai tampa dar blogesnis, nes kuriama nejauka veikia tiesiogiai, išnaudojant pedofilijos temą savajam kūriniui konstruoti. Be to, niekaip neaišku, kodėl Lorencas pačioje pradžioje atbėga pas Trumpus, susikabinęs rankomis būtent su Basanijumi; tikslas – tas pats vizitas prašyti paslaugos, tačiau nei klasikinė pjesė, nei politizuoti personažai nesukuria tam preteksto.
Galbūt čia slypi ir kita bėda, kad režisieriui „visi tie politikai“ yra vienodi. Ir nesvarbu, kurį su kuriuo supainiosi, svarbu parodyti, jog jie visi veikia viename klane. Finale, teismo scenoje, siekiant imituoti prisireikia panaudoti net ir Illuminati ženklus, tatuiruotą teisėjos (aktorė Anžela Bizunovič) kūną. Jankevičius, Shakespeareʼo pjesę laisvai „perkeldamas“ į šiandienos politiką, nors ir randa tikslių atitikmenų, bet pernelyg suniveliuoja visus savo pasirinktus popkultūros ir sąmokslo teorijų ženklus. Jis kritikuoja visus ir viską, lygiai taip pat, kaip kurdamas kelis spektaklio finalus stengiasi išspręsti visas bėdas.
Paaiškėja, kad Kenis yra moteris ir išeina ieškoti vyro. Šailai grąžinama dukra ir įvyksta prasmingi pokalbiai su aktorių Jurijaus Ščiuckijaus ir Vladimiro Serovo kuriamais personažais. Paradoksalu, bet viską neigiantis ir išeities nematantis Jankevičiaus žvilgsnis finale griebiasi labai banalios vilties. Matyt, laikai yra tokie blogi, kad iš kurios pusės bežiūrėsi, lieka tik apsikabinti artimąjį, vaiką. Galbūt dar kartą pasakyti, kad turime saugoti vaikus ir jais tikėti, o ne leisti juos bukinti. Galų gale, fraze „Yra laikas gyventi ir yra laikas mirti“, Jankevičius galbūt net netenka paskutinės vilties pasitikėti žmonėmis ir budistiškai juos ištirpdo kosmose.
Ar be siužeto ir iliustracija pagrįstų kostiumų šiame spektaklyje yra dar kas nors? Muzika. Vienintelė priemonė, siūlanti santykį, tačiau negalinti išgelbėti viso vyksmo. Arturas Svorobovičius, Maksimas Tuchvatulinas, Viktoriia Aliukone-Mirošnikova ir Jevgenija Karpikova (vaidinanti ir Nerisą), kuria tiksliausius komiškus štrichus ir potekstes žinomų dainų aranžuotėmis. Vis dėlto norint, kad muzikiniai sumanymai „ištemptų“ spektaklį, reikėtų apsvarstyti miuziklo žanro taisykles.
* Žr. https://www.youtube.com/watch?v=t365MuktYQs
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
