Vakarų kultūrai priklausančių žmonių būtį XXI a. galima apibūdinti, pasitelkiant žodį komfortas – visi malonumai pasiekiami ranka. Nuo parduotuvių, perpildytų nebūtinai reikalingais daiktais, iki visus pasaulio skonius galinčių pasiūlyti restoranų, nuo galimybės atsidurti kitame pasaulio gale, jei pakanka finansų, iki anonimiško diskutavimo interneto platybėse. Nebereikia medžioti, sukti galvos, kaip išgyventi, todėl atsiranda daug vietos pramogoms, o besilinksminant nesinori atjausti kitų kančias. Patogumas ir perteklius hipnotizuoja, ima atrodyti, lyg jų praradimas grasintų pačiai egzistencijai. Komfortiškai gyvenant, pageidaujama ir meno patogaus, teikiančio malonumą. Bet ir pats menas retai kėsinasi išjudinti vartotojus iš jų šventosios patogybės.
Teatras dažnai tapatinamas su ta meno rūšimi, kuri geba ne tik įkvėpti, bet ir priverčia jaustis nepatogiai – tokia jau to gyvo kontakto, čia ir dabar vykstančio veiksmo galia. Gyvas kūnas reaguoja į šalia esantį kitą gyvą kūną, tad talentingai sukurto spektaklio emocinis peizažas gali nuteikti žiūrovus, kad įsijaustų į tai, ko neištvertų realiame gyvenime. Saugioje aplinkoje pasinerti į sudėtingų emocijų verpetą nėra paprasta. Šiuolaikinis teatras dažniausiai to net nesiekia, ieškodamas kuo įmantresnės formos, kliaudamasis grynai estetika, privengia publikai surengti akistatą su tuo, kas iš tikrųjų sukrečia. Juk žiūrovams daug maloniau gėrėtis vaizdiniais, apimtiems disociacinės būsenos. Kai adresatas mentaliai atsiribojęs – arba dėl informacinės apkrovos, arba savo patogumo labui, – joks bent kiek sudėtingesnis turinys jam nepriimtinas.
Lapkričio pabaigoje Valstybiniame jaunimo teatre Adomo Juškos režisuotame spektaklyje „Menka detalė“ publikos patogumas atsidūrė paskutinėje vietoje – nepatogi ne tik tema, bet ir žiūrėjimo būdas. Įžengiantiems į „99 salę“ tenka nekomfortiškai apsispręsti, ar ieškos kėdės, kurią reikės pačiam ir atsinešti, ar ramstysis prie sienos, kad neužstotų vaizdo patogiai susėdusiems, neįgriūtų į aktoriams priklausančią erdvę. Net galima sakyti, kad pats apsisprendimas tampa metafora – renkiesi aktyvią ar pasyvią poziciją. Šiuo atveju kuo daugiau diskomforto, tuo autentiškesnė patirtis, negu per saugų atstumą stebint, kas dedasi scenoje.
Teatrinį pasakojimą pagal palestinietės Adanios Shibli romaną „Menka detalė“ (Rara, 2023) režisierius kartu su aktoriais dėlioja iš paskirų gabaliukų, finale, po brutalaus nužudymo, išklausoma tik smurtautojo versija. Pati medžiaga gali būti suprantama keliasluoksniškai – tai ir ilgalaikis konfliktas tarp valstybių, ir istorija apie tai, kokį žiaurų smurtą patiria moterys vien dėl savo lyties. Pasmerkimas „pati kalta“ čia irgi, atrodo, tampa tokiu pat keliasluoksniu ir absurdišku – kalta, nes yra palestinietė, kalta, nes pasitaikė „po ranka“ kareiviams. Egzistencijos trapumas, laikinumas ir nepaliaujama kančia viename „rinkinyje“. Sudužusi laisvės ir atsakomybės už save iliuzija. Kartais gyventi tampa neįmanoma dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Izraelio kareivių išprievartautos ir nužudytos palestinietės istoriją Juška pasakoja, lyg dėliodamas mozaiką iš pokalbių nuotrupų, muziejinių eksponatų, laikraščio iškarpų, liudijimų apie atmosferą šalyje, romano ištraukų. Tai, kas vyksta „99 salėje“, vadinti inscenizacija nelabai tiktų – tai veikiau interpretacija su socialinio komentaro atspalviu. Čia turbūt ir yra tikrasis žiaurumo teatras – nesvarbu, ar pasirinksi aktyvią, ar pasyvią poziciją, vidinis judesys vis tiek neišvengiamas.
Pati spektaklio architektūra (scenografė Lauryna Liepaitė) daro muziejaus įspūdį – įeinant galima gauti žemėlapį su aptašytais eksponatais, išdėliotais išilgai patalpos. Pasijuntame lyg su gidu apsilankę ekspozicijoje, kurią apsupame iš visų pusių, palikdami eksponatams centrą. Tik eteryje pasirodžius interviu su „Menkos detalės kūrėjais“, ilgai netruko pasipilti komentarų lavina, priekaištaujanti, esą pasirinktoji tema akivaizdžiai diktuoja išankstinę tiesą. Toks teiginys išduoda, kaip nejauku, susidūrus su faktais, pateikiamais spektaklyje. Juška žiaurią medžiagą narplioja, remdamasis romano turiniu – nieko specialiai nedramatizuoja, nesutirština spalvų, išlaiko tam tikrą atstumą. Ir štai čia jau gali prasidėti tas teatro efektas, nuo kurio norisi disocijuotis, – estetika nepridengia žiaurumo, net padeda jam apsinuoginti. Nėra nei spalvoto apvalkalo, nei efektų ar garso takelio, kuris užgožtų turinį ar leistų pasislėpti vaizduose. Slegiančių pokalbių fragmentai tiesiog atsiduria minimalistinio dizaino ekrane. Kai kalbama apie „A“ ir „B“ grupės šalis, apie skirtingas pasų spalvas, teikiančias skirtingas keliavimo galimybes, bandymas įžvelgti kitą istorijos pusę tampa ir įtartinas, ir prilygsta Sizifo darbui, nes smurtaujančioji pusė, ar tai būtų tarpžmogiški, ar tarpvalstybiniai santykiai, niekada nepripažins, kad ji smurtauja. Tiesą diktuoja galios svertai. Kaip norima, taip ir pareguliuojama.
Aktoriai Martynas Berulis, Rūta Jonikaitė, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė ir Bayan Shbib (kurią matome tik ekrane – tuo pagilinamas atstumo ir priklausymo skirtingoms šalių kategorijoms įspūdis) atlieka svarbų darbą, kurdami bendrą spektaklio atmosferą. Atrodo, jie ne vaidina, perteikdami psichologinius personažų portretus, o stengiasi įelektrinti erdvę, užpildyti ją kaltinančia energija, skleidžiančia nejaukumą ir nepatogumą. Tikslinga, kad nuskambėjus plojimams niekas neišeina nusilenkti – toks gestas akimirksniu išsklaidytų 1,5 valandos lipdytą nejaukumo atmosferą ir sugrąžintų žiūrovus į komforto zoną. Po spektaklio „Menka detalė“ be didesnių pastangų vėl pasinerti į hedonizmą būtų šventvagiška.
