Dažnai kalbame apie kultūrą, ypač keliaujančią, kaip apie šalies ambasadorę. Pastaruoju metu taip galėjo būti paminėti itin daug kartų Lietuvos šiuolaikinio šokio menininkai. Lietuvos kultūros sezone Prancūzijoje, tarptautiniuose festivaliuose, platformose, gastrolėse – ima atrodyti, kad šokis užsienio šalių erdvėje matomas dažniau, nei kiti scenos menai. Būtų galima eilinį kartą sakyti, jog šios formos mobilumas ir kalbos universalumas yra lemiantys faktoriai, bet žvelgiant į šiemet svarbiausius festivalius lankantį „Be kompanijos“ prodiusuotą spektaklį „Clap & Slap“, matyti, kad būtent temos ir aktualios formos traukia užsienio prodiuserius ir žiūrovus.
Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugalejevo dueto sėkmę puikiai apibendrina Lietuvos šiuolaikinio šokio centro ir festivalio „New Baltic dance“ vadovė Gintarė Masteikaitė: „Šiemet Lietuvos šiuolaikinis šokis jau gavo „savąjį Oskarą“. Iš esmės tai įvyko praėjusių metų rudenį, kai „Clap & Slap“ buvo antruoju numeriu atrinktas į „Aerowaves“ geriausiųjų dvidešimtuką. Tai – pirmas darbas mūsų istorijoje, atrinktas tokioje aukštoje pozicijoje. Tai yra didžiulis įvertinimas ir šiemet šis darbas pradeda ilgą kelionę po prestižinius festivalius, pavyzdžiui, Ciuricho teatro festivalį, Hamburgo šokio trienalę ir daugelį kitų vietų, kurios tampa tramplinu tarptautinei karjerai. Taip mūsų kūrėjai tampa matomi ir pripažinti visos Europos masteliu.“
Reikšmingą vietą Europos platformų sąraše jau užima ir Baltijos šokio platforma, pradėta rengti 2019 metais. Pasak organizatorių, jaučiamas didelis užsienio atstovų susidomėjimas Baltijos regiono kūryba, o tuo pat metu toks renginys tampa puikia aikštele pamatyti kaimynus, jų kūrybines trajektorijas, užmegzti bendradarbiavimą, įsivertinti save baltiškame kontekste bei skatinti mąstyti ir diskutuoti apie kiekvienos šalies kūrybinį identitetą. Tiek G. Masteikaitė, tiek trupės „Nuepiko“ įkūrėjas Marius Pinigis kalba ir apie tai, kad Lietuva nebėra atsitiktinis tarptautinių šokio kelionių tikslas. Kūrėjai žino ir pasitiki festivalio „New Baltic Dance“ kuratoryste. „Dalyvaujame europiniuose projektuose, mūsų klausia, ką programuojame, esame žinomi, lygiuojami su dešimtimi geriausių festivalių, vertinami tikrai solidžiai. Be abejo, jaučiame ir žiūrovų pagausėjimą, atrodo, kad festivalio metu čia tikrai susiburia bendruomenė“, – pasakoja festivalio vadovė.
Liūdniau, deja, pasidaro atsisukus į vietinį kontekstą, kuriame aukšto lygio darbai nėra įvertinami. Tačiau svarbesnis nei apdovanojimo įteikimo dėmuo, pasak G. Masteikaitės, yra ligšiolinis meno formų skirčių nesuvokimas: „Neįmanoma vienoje kategorijoje vertinti išskirtinai nepriklausomame sektoriuje gimstančių darbų ir visą nacionalinio teatro aparatą turinčių baleto spektaklių. Iš principo negali būti lyginami ir baleto bei šiuolaikinio šokio šokėjai – tai yra visiškai skirtingi kriterijai. Natūralu, jog tokioje situacijoje baleto spektaklis praktiškai visada laimi, nes koks geras bebūtų šiuolaikinio šokio darbas, bet kuriam komisijos nariui būtų sunku rinkti argumentus, kai vertina ne tik idėją, temą, techniką, bet ir scenografiją, mastelį. Kol nebus ryžto ir suvokimo, jog reikia atskirti šias kategorijas, adekvataus vertinimo nesulauksime.“
Vis dėlto šokio vertinimas kūrybiniame lauke atrodo įgavęs visiškai kitą svorį. Šiandien jau sunku įsivaizduoti dramos teatro spektaklius be judesio, be choreografo įsitraukimo. Kaip sako Šiuolaikinio šokio asociacijos vadovė Agnija Šeiko, šokis dramos teatre veikia jau labai seniai, tačiau dabar jis tapo lygiaverčiu kūrybiniu partneriu. Jai antrina ir G. Masteikaitė, pastebėdama, kad tokio susidomėjimo choreografais, galinčiais dirbti dramos teatre, dar nėra buvę, o kartu su šiuo poslinkiu, nemažai aktorių ima tobulintis judesio srityje, supranta, kad jų plastiškumas tampa pridėtine verte.
Pastaruoju metu pastebimas ryškus ir regionų publikos susidomėjimas šiuolaikiniu šokiu. Visi kalbinti prodiuseriai ir menininkai jaučia, kad ilgametės pastangos keliaujant iš didžiųjų miestų, davė savo vaisių ir šiandien net ne visada įmanoma nuvykti visur, kur jaučiamas poreikis šokiui. Be spektaklių gastrolių, regionuose įkuriamos ir rezidencijos, pristatomos premjeros. Auditorijos augimas taip pat yra akivaizdus: „Tarkime, Ukmergė jau ketverius metus dirba su šiuolaikiniu šokiu ir kolegės mato, kaip daugėja publikos, kokia atviresnė ji darosi kūriniams, žmonės jau stebi ir žino lietuvių kūrėjus, o žiūrėti pasirodymų atvyksta ir iš aplinkinių gyvenviečių“, – pasakoja G. Masteikaitė. Jos teigimu, regionuose dirbantys ir festivalio renginiuose sostinėje apsilankantys kolegos pripažįsta, jog susidūrimas su profesionaliu menu, užsienio kūrėjais yra būtinas ir jo niekuomet neatstos vietinių jaunimo ar mėgėjų kolektyvų pasirodymai: „Tarptautiškumas būtinas žinių cirkuliacijai, tai suteikia naujos energijos patiems menininkams, o auditorijai suteikia naują impulsą, kitokio pasaulio matymą.“
Tačiau kaip šis paveikslas matomas iš kitos Lietuvos pusės? Ar Vilniuje susitelkęs įvykių centras nesukuria atskirties jausmo? Viena vertus, šiuo metu net keliuose Lietuvos miestuose vyksta šiuolaikinio šokio festivaliai, kita vertus, galvojant apie menininkų kasdienybę, ar kitur jaučiamas toks pat šios srities augimas?
„Klaipėdoje situacija yra kiek kitokia, bet per tiek metų nesu pajutusi, kad pačiame mieste būtume atskirti. Gyvuojame jau dešimtmetį ir žengiame lygiaverčiai su kita nevyriausybinio sektoriaus dalimi. Atskirtis, žinoma, juntama tarp nevyriausybinių ir valstybinių, savivaldybės teatrų, įstaigų. Nors miestas deklaruoja, kad visi esame svarbūs, pasikeitus valdžiai teko eiti ir iš naujo pasakoti, kas esame ir kaip čia išgyvename. Kitas klausimas: ar čia formuojasi terpė atsirasti platesniam Klaipėdos, Vakarų Lietuvos šokio laukui? Tai susiję su bendra Lietuvos šokio ekosistema. Kadangi mūsų teatras jau yra gana stambi organizacija, naujos iniciatyvos ateina būtent per mus, po mūsų stogu, ir aš stebiu susidarančią monopoliją, galvoju, ką su tuo daryti, tačiau paprastų sprendimų čia nėra“, – Vakarų Lietuvos situacijos specifiką pristato Šeiko šokio teatro įkūrėja Agnija Šeiko.
Choreografė teigia, kad atskirtis tarp šalies regionų išlieka. Klaipėda, kaip ir Kaunas, visuomet pritars, kad epicentru išlieka Vilnius, o tai iš dalies yra natūralu, nes Vilnius – sostinė. „Tačiau negaliu sakyti, kad nėra įvykusių slinkčių. Atvykus iš Klaipėdos, Vilniuje tikrai susirenka publika, atpažįsta, žinau, kad ir mūsų pačių įdirbio čia yra nemažai. Tai, kas išlieka sunkiausia – pritraukti jaunimą kurti Klaipėdoje.“
„Be abejo, esant ne sostinėje, galimybės yra mažesnės“, – teigia ir Marius Pinigis. „Kuriant Kaune, pagrindiniu rūpesčiu jau seniai yra vietos – scenos šokiui, nepriklausomiems menininkams – stoka. Rodydami spektaklius turime laviruoti tarp kitų teatrų scenų, jų repertuarų ir dažnai mūsų finansinės galimybės visiškai neatitinka privalomų priimti sprendimų. Dėl šios priežasties yra kūrėjų, kurie tiesiog išvažiuoja iš Kauno, tad čia nebelieka daug kūrybinio potencialo. Užsisuka užburtas ratas: sunku ir miesto valdžiai įrodyti erdvės būtinybę, kai taip mažėja menininkų kiekis. Finansiškai čia kurti labai sudėtinga, nes savivaldybei aukštos kokybės šiuolaikinis menas nėra prioritetas, dėmesys jam baigėsi kartu su Europos kultūros sostinės metais. Neskaitant „Auros“, visa kita laikosi kaip nepriklausomos iniciatyvos, iš esmės finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos. Natūralu, kad nesijauti vertinamas ir reikalingas kurti būtent šiame mieste“, – sako jis.
Kaip tokiame sudėtingame lauke atsiranda naujos šokio iniciatyvos? Dar tiksliau, kaip šiandien Lietuvoje ruošiami šiuolaikinio šokio šokėjai, jaunoji karta, kuriai, akivaizdu, teks vis dar ne pačios palankiausios aplinkybės augti ir tobulėti? Vienintelė aukštoji mokykla šalyje, ruošianti šią specialybę, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir Vilniuje įsikūrusi jos Šokio katedra, turinti programą, skirtą būtent atlikėjams ir kūrėjams.
Kaip pasakoja viena iš dėstytojų, choreografė bei šokėja Agnietė Lisičkinaitė, anksčiau didelę dalį šokio specialybės sudarė teatrinė logika, nuo kurios buvo atsispirta rengiant studijų programas. „Nuo Ingridos Gerbutavičiūtės atėjimo, vėliau su Andriaus Katino vadovavimu, o dabar perėmus Giedrei Kirkilei, rengiant šokio profesionalus pirmiausia bandoma reflektuoti, kas vyksta rinkoje ir ko joje reikia. Dabartinė disciplina formuoja šokio menininką, ne tik kūrėją ar atlikėją, o visa komplektą, kadangi to reikalauja pati sritis ir išgyvenimas joje. Juk iš esmės mes pritraukiame žmones, kuriuos vėliau, žinome, kad išleisime į bedarbystę, todėl norime, kad jie galėtų atlikti įvairias roles šiame lauke. Taip sakome ir studentams – neapibrėžkite savęs tik atlikėjais, mums trūksta ir šokio kritikų, dramaturgų, vadybininkų. Baigę šias studijas, galite plėtoti bet kurią iš šių vagų“, – pasakoja A. Lisičkinaitė, pabrėžianti svarbą rengti šokėjus, kaip išsilavinusius žmones, plačiai mąstančius ir galinčius pritaikyti savo žinias plačioje profesijų paletėje.
Galbūt dar ne visi žino, tačiau šiandien šiuolaikinio šokio studijos LMTA vyksta tik anglų kalba, nes studijuoti šokio į Vilnių atvykstama iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių. „Tai jau trečias tarptautinis kursas. Ruošdamiesi stojamiesiems, aktyviai siunčiame informaciją svetur, labai daug susidomėjimo sulaukiame iš latvių; žinoma, pas mus ateina M. K. Čiurlionio mokyklos šiuolaikinio šokio specialybę baigę šokėjai, tai pat daug motyvuoto jaunimo parengia šokio mokykla „Low Air“. Studijų lygis akivaizdžiai pakilęs, studentus siunčiame į festivalius kitose šalyse, kur jie pamato kontekstą, supranta, kad ir ten ne viskas auksu žiba“, – sako A. Lisičkinaitė.
Dar prieš penkerius metus šiuolaikinio šokio studijos Lietuvoje dažnai buvo pasirenkamos neįstojus svetur, vis dėlto į LMTA atėjus A. Katinui imta plėtota mintis, kad Vilnius gali tarpti regiono šokio centru, akivaizdžiai uždavė puikią siekiamybę. Šiandien jaunosios kartos paruošimas pasiekė europinį lygmenį, pasak A. Lisičkinaitės, nebėra baugu pasakyti, kur baigei studijas, o LMTA Šokio katedra tvirtai tiki, kad gali tapti kokybės sinonimu regione, kaip, pavyzdžiui, Nyderlandų Codarts mokykla: „Šiandien šokio stilius dažniau atpažįstamas pagal mokyklą, o ne šalį, iš kurios esi kilęs“. Choreografė pritaria minčiai, kad kalbant apie Lietuvą, šokiui iš tiesų stipriai atsivėrė teatro ir net vizualiųjų menų laukas, todėl šiandien į baigiamuosius egzaminus ir darbų peržiūras šalia šokio profesionalų kviečiami ir teatrų bei meno centrų vadovai, kuratoriai.
Kas lėmė tokį greitą Lietuvos šiuolaikinio šokio lauko kokybės šuolį tiek studijų sistemoje, tiek ir kūrybiniame lauke? „Manau, pirmiausia laurus reikia teikti ne tik menininkams, bet infrastruktūrai ir joje dirbusiems, kurie prisidėjo prie to, kad atsirastų geresnės sąlygos, seminarai, stipendijos, rezidencijos... Labai aiškiai veikia ir cirkuliacija tarp Lietuvos ir užsienio, kai svetur studijavę menininkai vis grįžta ir dalijasi savo patirtimi, žiniomis su vietos kūrėjais, studentais. Aišku, veikia ir matomumas, kai esi ne tik siunčiamas į užsienį, bet ir ten kviečiamas, tada auga pasitikėjimas savimi, nebejauti būtinybės lygintis su kitais, koncentruojiesi į kitus dalykus“, – vardija A. Lisičkinaitė.
Vis dėlto didžiausiu klausimu išlieka tolesni žingsniai, kas turi būti padaryta tam, kad savo veiklą plėtotų ne tik esami kūrėjai, bet ir ateinanti jaunoji karta galėtų atrasti savo vietą, nes jos kūrybinio kelio pradžia šiandien tiesiogiai priklauso nuo vyresniųjų kolegų įkurtų nevyriausybinių organizacijų ir kompanijų, o repeticijoms didžiuosiuose miestuose iki šiol tėra po vieną pilnai pritaikytą erdvę. „Šokis labai paaugo, kartais atrodo, kad net ne visada kitos sritys gali pripažinti, kiek daug yra nuveikta. Esminis sprendimas dabar būtų suteikti šiam scenos menui nacionalinį statusą, turėti centrą – namus. Tai, kad šokis neturi kūrybai skirtos erdvės, labai apsunkina ne tik kūrybinį procesą, bet ir ryšį su žiūrovu. Taip publika turi nuolat ieškoti šokio, nes nėra vienos vietos, kurią aplankiusi žinotų, kur grįžti. Taip pat būtų labiau užtikrinta sklaida, nebenutiktų taip, kad staiga kurį nors mėnesį išvis nėra rodomas nė vienas šiuolaikinio šokio spektaklis“, – sako G. Masteikaitė. Pasak jos, pastatas ir pavadinimas savaime suteikia statusą, įtvirtinantį reikšmę ir poziciją scenos menų, šalies, galų gale ir politiniame lauke, o tai reikštų galimybę kurti srities tęstinumą, strategiškai planuoti viso lauko veiklą bei neprarasti jaunųjų talentų.
Šioms mintims antrina visi kalbinti šokio atstovai. A. Šeiko pabrėžia ir tai, kad dabartinė situacija nuolat skatina galvoti apie tęstinumo užtikrinimą. Dar patiems kuriant, jau tenka planuoti, kam būtų galima perduoti veiklą, nes steigti vis naujas organizacijas yra sudėtinga. „Šiuo metu reorganizuojame teatro veiklą, todėl jaunesnių kūrėjų etatine darbo forma pasikviesti nėra didelių galimybių, visi bendradarbiavimai remiasi projektine veikla, kūrėjai atvyksta ir išvyksta, mažai kas lieka Klaipėdoje. Kitas klausimas, o kur įsilieti tam jaunam šokėjui? Dramos teatras užtikrina vietas bent jau daliai studijas baigiančių aktorių, o mes neturime nė vienos tokios valstybinės, nacionalinės įstaigos, tad kaip tiems žmonėms tobulėti, kurti tęstinumą? Tokie klausimai sąlygoja ir meninius pasirinkimus, tarkime, spektaklį „Onos“ pradžioje norėjau kurti su brandžiomis šokėjomis, bet tada supratau, kad reikia suteikti aikštelę ir užimtumą jaunimui, taip pasirinkau kitas atlikėjas“, – pasakoja A. Šeiko.
Kalbant apie vyresnius kūrėjus, svarbų klausimą iškelia M. Pinigis, atkreipdamas dėmesį, kad be nacionalinės institucijos, nėra galimybės karjerą baigusiems šokėjams pretenduoti į rentas: „Šokis vis dėlto yra fizinė veikla, kūnas dėvisi ir neaišku, kaip gyventi po to, kai daugiau nei pusę gyvenimo atidavei scenai, o valstybė tau negali padėti, nors tu idėjai didelį indėlį į šalies kultūrą.“
Galų gale kyla klausimas, ar išsvajotieji šokio namai, be visų savo privalumų, dar kartą nesutrauks visko į vieną centrą, kuriuo greičiausiai vėl taptų sostinė? Kalbantis su šokio atstovais tampa aišku, kad vizijų šiuo metu yra daug ir įvairių. A. Šeiko siekiamybe įvardija decentralizuotą modelį, į veiklą galbūt įtraukiantį jau egzistuojančias kultūros erdves visoje Lietuvoje. Čia, rotacijos būdu, po kelerius metus galėtų reziduoti ką tik studijas baigę šokėjai, taip užtikrinant jų profesinį tobulėjimą, įgūdžius dirbti trupėje ir kūrybinį tęstinumą: „Diskutuojame kartu ir daug. Šiuolaikinis šokis vis dėlto yra dar labai jauna šaka, todėl daug poreikių yra orientuotų į dabartį ir tai yra suprantama, tačiau norint plėtoti bendrą kryptį, reikia žvelgti ir ženkliai toliau: kaip sakoma, sodinti medžius, po kurių šešėliu – neaišku, ar pačiam teks prisėsti“.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
