Jankevičius, Shakespeareʼo pjesę laisvai „perkeldamas“ į šiandienos politiką, nors ir randa tikslių atitikmenų, bet pernelyg suniveliuoja visus pasirinktus popkultūros ir sąmokslo teorijų ženklus. Jis kritikuoja visus ir viską.
Monospektaklis tik apsimeta komedija, juoku vilioja žiūrovą atsiverti ir priimti Ją. <...> Aktorė Goda Piktytė – charizmatiška, laisvai jaučiasi scenoje, net kai į ją vienintelę, apskritoje tarytum didinamasis stiklas aikštelėje, krypsta per šimto žiūrovų akys.
Nauja choreografo Martyno Rimeikio „Kopelija“ akivaizdžiai rodo šimtametę Lietuvos baleto kelionę nuo paprastos komiškos istorijos į kur kas sudėtingesnes egzistencinių apmąstymų erdves.
Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame „Venecijos pirklės“ veiksme.
Aktoriaus misija čia – veikiau sugebėti išlaikyti atsiribojimą ir savo personažą ne paversti kūnu su visu psichologiniu jam tenkančiu krūviu, o išartikuliuoti tam kūnui tenkančią idėją <...>. Būti įrankiu, o ne rezultatu.
Teatrinio kraujo netrūksta ir „Lietuviškose Vėlinėse“, tik kovotojų jėgos čia nelygios: skirtingų pavergėjų engiami lietuviai neturi galimybių pasipriešinti – nei kai žudomi jų artimieji, nei kai deginama lietuviška trispalvė.
Spektaklis subtilus, žavintis saikingumu – judesių, objektų, spalvų ir garsų darna. Jam pasibaigus kūdikiai atrodo ramutėliai, gavę lygiai tiek, kiek jiems ir reikia, – pajautę ryšį, bet neišgąsdinti jo pertekliaus.
Vienas įdomiausių „Taxi Vilnius“ aspektų – tai, kad Vilniaus kaip romantiško, poetiško miesto vaizdavimas ir migrantų kasdienybės jame temos nesipeša. Vilniaus legenda nesumenksta, jeigu jį mums aprodo indas ar egiptietis.
Trupės „Nuepiko“ spektaklis „Žmogus mėnulyje“: dramaturginė ir choreografinė logika čia remiasi metamorfozės principu: kiekviena scena gimsta iš ankstesnės, kaip kitas mėnulio fazės atspindys.
