Nors Artūro Areimos spektakliuose būtent aktoriui tenka pačios sunkiausios emocinės užduotys, spektaklio „Žmogus – miestas“ scenovaizdyje erdvės emociniam santykiui neatsiranda.
„Kastukas“ drąsiai bando priartinti Čiurlionį prie jaunų žiūrovų, tačiau spektaklis labiau veikia kaip teatrinis žaidimas apie kūrybą nei kaip gilesnė pažintis su dailininko ir kompozitoriaus asmenybe.
Visas spektaklis „Mokyk mane“ yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti.
Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.
„Mergaitės ir berniukai“ Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje veikia pasitikint žiūrovu. Tai spektaklis, kuris nepaaiškina ir nepalengvina, bet leidžia išbūti pasakojime iki galo – net tada, kai norisi nusukti žvilgsnį.
„Kokia moters vertė be vaidmens?“ – tai vienas paskutinių soprano Ritos Petrauskaitės užduotų klausimų monooperoje „Prima Donna“. <...> Tačiau galiausiai kyla klausimas: o kas esu aš? Solistės atsakymą išgirdome.
Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu.
Įžengę į kalėjimo koridorius atsiduriame tarytum mistinio antikinio banginio pilve – erdvė pilna sceninių dūmų, šalto apšvietimo, nepertraukiamo garsinio fono, koridorių su aukštyn vedančiais laiptais.
Čia esame kviečiami klaidžioti jausmuose ir prisiminimuose, pabūti su tais, kurių skausmas sukūrė mūsų istoriją ir kurs ateitį, bent trumpam pasiduoti apleisto pasaulio, pastato, žmogaus melancholijai.
