Gintaras Varnas – teatro intelektualas, ir tai jį išskiria iš didžiųjų, padaro jo talentą ne didesnį už kitus, o tvaresnį, gebantį atsinaujinti, todėl ir „Vasarvidžio nakties sapne“ pamatėme naują, gaivią Varno viziją.
„Jūreivio“ pastatymas rodo, kad net ir statiškiausia dramaturgija gali turėti sceninio gyvybingumo. Kamerinės operos forma leidžia Pessoa tekstui skleistis kaip subtiliai pulsuojančiai garsų ir būsenų struktūrai.
Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų. Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi…
Spektaklis virsta ilga kontempliacija, kasdienos minčių ir potyrių apmąstymu ir visos dienos suma, žvilgsnį nuolatos kreipiant nuo čia į Kitą laiką, Kitą amžinybę, į laiko slinktį „rytojaus žmogui kertant vakarykštį“.
Žiūrėti kiek prailgstantį spektaklį – sunku, bet šios vasarvidžio kelionės gaires puikiai nužymi Brittenas, jo muzikos malonumas. Ir neapleidžia jausmas, kad Gintaras Varnas čia savo stichijoje: gėlių, miškų, sapnų, lėlių, fantazijų ir operos.
„Septynios vienatvės“ tampa ne tik spektakliu, bet ir patikrina santykį su Wilsono teatru. Tai spektaklis, kuris egzistuoja tarp kūrybos ir atminimo, tarp tęstinumo ir neišvengiamos distancijos.
Salėje – intriguojantis laukimas ir viltis, kad griūvantis siužetas bus pagautas prieš šiam trenkiantis į medines scenos grindis, tačiau pabirusios jo šukės giliai įstringa mintyse.
Finalinis spektaklio pusvalandis prailgsta. Tiesa, toks ir yra režisieriaus sumanymas – įkalinti žiūrovus tol, kol Lisė Mundus (o gal Dovilė Šilkaitytė?) užsidės keistą kepurę ir taip užbaigs spektaklį.
„Mokyk mane“ nesistengia tapti naujuoju „Atžalynu“. Tačiau kalbėdamas apie mokyklą dabarties laiku jis daro tai, ko senasis repertuaro etalonas jau seniai nebegali, – iš tiesų susikalba su tais, kuriems ir yra skirtas.
