Finaliniai tonai tarsi neleidžia abejoti – spektaklis kuriamas iš meilės, ilgesio, pagarbos, susižavėjimo. <...> Vis dėlto, ilgiuosi kito reiškinio – teatro meilės laiško žiūrovui, kurį perskaičius pakyli aukščiau kasdienybės.
Ironiška, kad norėdami pabrėžti miesto gyvybę kūrėjai pasirenka eliminuoti pagrindinį jos elementą – gyventojus. Spektaklis subtiliai sufleruoja: nors miestas pavargęs nuo jį dusinančios žmonijos, be šios simbiozės negali egzistuoti.
Kaip ankstesniuose spektakliuose, Wilsonas išlieka estetu, precizikos ir sceninės dermės meistru. „7 vienatvės“ – atskirų scenų vėrinys, atminty išlaikantis vaizdų dramaturgiją ir begalinės vienatvės lyriką.
Reikia mokėti žiūrėti R. Wilsono darbus. <...> Jis nekvietė suprasti jo kūrinių – jis kūrė terpes, kuriose galime klajoti be tikslo, o jei labai norisi – susikurti savo prasmę.
Gintaras Varnas – teatro intelektualas, ir tai jį išskiria iš didžiųjų, padaro jo talentą ne didesnį už kitus, o tvaresnį, gebantį atsinaujinti, todėl ir „Vasarvidžio nakties sapne“ pamatėme naują, gaivią Varno viziją.
„Jūreivio“ pastatymas rodo, kad net ir statiškiausia dramaturgija gali turėti sceninio gyvybingumo. Kamerinės operos forma leidžia Pessoa tekstui skleistis kaip subtiliai pulsuojančiai garsų ir būsenų struktūrai.
Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų. Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi…
Spektaklis virsta ilga kontempliacija, kasdienos minčių ir potyrių apmąstymu ir visos dienos suma, žvilgsnį nuolatos kreipiant nuo čia į Kitą laiką, Kitą amžinybę, į laiko slinktį „rytojaus žmogui kertant vakarykštį“.
Žiūrėti kiek prailgstantį spektaklį – sunku, bet šios vasarvidžio kelionės gaires puikiai nužymi Brittenas, jo muzikos malonumas. Ir neapleidžia jausmas, kad Gintaras Varnas čia savo stichijoje: gėlių, miškų, sapnų, lėlių, fantazijų ir operos.
