„Septynios vienatvės“ tampa ne tik spektakliu, bet ir patikrina santykį su Wilsono teatru. Tai spektaklis, kuris egzistuoja tarp kūrybos ir atminimo, tarp tęstinumo ir neišvengiamos distancijos.
Salėje – intriguojantis laukimas ir viltis, kad griūvantis siužetas bus pagautas prieš šiam trenkiantis į medines scenos grindis, tačiau pabirusios jo šukės giliai įstringa mintyse.
Finalinis spektaklio pusvalandis prailgsta. Tiesa, toks ir yra režisieriaus sumanymas – įkalinti žiūrovus tol, kol Lisė Mundus (o gal Dovilė Šilkaitytė?) užsidės keistą kepurę ir taip užbaigs spektaklį.
„Mokyk mane“ nesistengia tapti naujuoju „Atžalynu“. Tačiau kalbėdamas apie mokyklą dabarties laiku jis daro tai, ko senasis repertuaro etalonas jau seniai nebegali, – iš tiesų susikalba su tais, kuriems ir yra skirtas.
Nors kalba apie išsivadavimą iš patriarchalinės priespaudos, „Onos“ priklauso švelniai solidarumo ir augimo estetikai – ne trauminiam, o koordinuotam kolektyviniam išsilaisvinimui.
Nors Artūro Areimos spektakliuose būtent aktoriui tenka pačios sunkiausios emocinės užduotys, spektaklio „Žmogus – miestas“ scenovaizdyje erdvės emociniam santykiui neatsiranda.
„Kastukas“ drąsiai bando priartinti Čiurlionį prie jaunų žiūrovų, tačiau spektaklis labiau veikia kaip teatrinis žaidimas apie kūrybą nei kaip gilesnė pažintis su dailininko ir kompozitoriaus asmenybe.
Visas spektaklis „Mokyk mane“ yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti.
Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.
