Vietoje dramatiško sentimentalumo tarpdisciplininio spektaklio „Tearful Words“ kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.
Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.
Oskaro Milašiaus tekstai nesudaro linijinio pasakojimo: temos keičiasi kaip vaizdiniai, kartojasi frazė „žiauri tikrovė“ tarsi inkaras tarp skirtingų pasaulių, o ieškojimas be aiškaus tikslo tampa pagrindiniu spektaklio principu.
Stipriausios „Geismo“ vietos yra ten, kur spektaklis visiškai palieka „Geismų tramvajaus“ dramaturgiją ir kuria savo pasakojimą. Tačiau pramaišiui su originalia pjese spektaklis pasimeta tarp dviejų istorijų.
Vienas įdomiausių „Rūgšties“ aspektų yra tas, kad režisierius nežvelgia į problemą vienareikšmiškai, nesiūlo siužeto, išvedančio į aiškią poziciją, kaip vertinti prasikaltusį (o gal visai nekaltą?) choreografą.
Garso spektaklyje „Ne ryšio zona“, remiantis pokalbiais su šalčininkiečiais, bandoma ne griežtai analizuoti ir pateikti vertinimą, o veikiau atsargiai pasvarstyti, kodėl vietos gyventojai dažniau renkasi tylėti.
Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.
Árpádui Schillingui būdinga socialinė kritika „Mažajame Ejolfe“ nežymi ir labiau sutelkta į individą – atsakomybės ir (ne)gebos mylėti klausimai įtaigiai kalba daugeliui, bet neveda į bendrus sprendimus.
„tremolo“ nėra paskaita, kurioje žinantieji skaito nežinantiesiems, bet pokalbio pradžia. Spektaklio tikslas – padėti kiekvienam žmogui jaustis normaliam ir sveikam savo seksualiniame gyvenime.
