Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.
Árpádui Schillingui būdinga socialinė kritika „Mažajame Ejolfe“ nežymi ir labiau sutelkta į individą – atsakomybės ir (ne)gebos mylėti klausimai įtaigiai kalba daugeliui, bet neveda į bendrus sprendimus.
„tremolo“ nėra paskaita, kurioje žinantieji skaito nežinantiesiems, bet pokalbio pradžia. Spektaklio tikslas – padėti kiekvienam žmogui jaustis normaliam ir sveikam savo seksualiniame gyvenime.
Atvykstame žiūrėti tikrai ne neutralaus „balto lapo“, o veikiau performatyvios „supervizijos“, kurioje liudijame itin patyrusių šokėjų ir spektaklio bendrakūrėjų reflektuojamą ir įkūnijamą gyvenimo bei šiuolaikinio šokio patirtį.
Spalvingi veikėjai, nekasdieniškas vaizduotės pasaulis, charizmatiškas ir fizikiniams dėsniams nepaklūstantis Baubas, o ir pašėlę nuotykiai sukuria smagią bei įtraukiančią valandą teatre, žavinčią lėlių teatro galimybėmis.
Nors pabaiga agresyviai sugriauna spektaklio kūną, vis dėlto akivaizdu, kad „Rūgšties“ kūrėjams svarbiausia išanalizuoti, ne kaip viskas baigsis, o kaip viskas atsitiko.
Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. <...> Kūrybinė komanda iš Rimanto Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją.
Pažiūrėjus Vilniaus senajame teatre pristatytą „Jermą“, neapleidžia jausmas, kad režisieriaus Artūro Areimos ir spektaklyje vaidinančių moterų aktorių požiūriai į kūrinio problematiką nebūtinai sutampa.
Telenovelė žymi ne tiek vaidybos raišką, kiek meksikietišką estetiką, paveikiausiai atsiskleidžiančią charakteringuose kostiumuose. <...> Kauno „Figaro vedybos“ turi parako – to užtaiso, dėl kurio įdomu žiūrėti operą.
