Tarp [i]sacrum[/i] ir [i]profanum[/i]

Ignas Zalieckas 2022-09-08 7md.lt, 2022-09-02
Scena iš spektaklio „Nin veidrodyje“, režisierė Élise Vigier (Avinjono teatro festivalis, 2022). Ch. Raynaud de Lage nuotrauka iš Avinjono teatro festivalio archyvo
Scena iš spektaklio „Nin veidrodyje“, režisierė Élise Vigier (Avinjono teatro festivalis, 2022). Ch. Raynaud de Lage nuotrauka iš Avinjono teatro festivalio archyvo

aA

76-asis Avinjono teatro festivalis, vykęs liepos 7-26 d., pasitiko nuvildamas, bet išlydėjo su tam tikru lengvumu. Savaitę Provanso miražuose klajojo mano mintys, ieškančios, kaip apibrėžti šį neaprėpiamo dydžio vyksmą, kuriame tiek daug butaforijos, pigių triukų ir sandėlį primenančio teatro. Įvykius galima tik nupasakoti, o įsprausti šį vyksmą į sąvokas – neįmanoma užduotis. Nuo karščio slėpdamasis pastatų šešėliuose stebėjau tai, ką šiemet siūlė „In“ ir „Off“ programos, į jas įsipynė ir lietuviški-vilnietiški kontekstai. Lietuvos menininkai ir kultūros atstovai bandė sutelkti festivalio dalyvius bei lankytojus diskusijoms ar tylos minutėms žuvusiems Ukrainos gynėjams ir civiliams pagerbti. Visą savaitę lydėjo klausimas: ką šiandien gali teatras? Kokia jo paskirtis? Bent dalį atsakymo pavyko rasti stebint spektaklius bei diskutuojant su senais ir naujais pažįstamais. Iš lėto gimė viltis, kad teatras vėl gali būti kultūros protagonistas.

Pirmoji apsilankymo festivalyje diena pasiūlė didelę formų įvairovę – nuo tragikomedijos iki dokumentikos. Vakaro pradžioje Lietuvos teatrui svarbioje Popiežiaus Benedikto XII salėje (Théâtre Benoît-XII), kurioje vyko Oskaro Koršunovo spektaklių „Ten būti čia“ ir „Senė 2“ rodymai bei „Meistro ir Margaritos“ premjera, stebėjau prancūzų režisierės Élise Vigier spektaklį „Nin veidrodyje“ („Anaïs Nin au miroir“). Jis skaudžiai nuvylė. Taip atsitiko ne tik dėl su festivaliu siejamų lūkesčių – tai patvirtino ir kiti darbai. Eklektiška šio spektaklio scenografija paverčia sceną sandėliu, kuriame galima rasti visko: didelių gabaritų lentą su užrašu „Kabaretas“ (išnešamą spektaklio pradžioje ir nepanaudojamą), kelias drabužių kabyklas, stalus, priekinę laivo denio dalį, – tai nieko nesakančių, nieko nepasakojančių objektų samplaika. Sandėlio pojūtį pratęsia ir aktorių vaidyba: nė vienas nesiryžta ir net nesistengia bendrauti su kitu. Lengva pastebėti, kur yra aktorius, o kur personažas. Vaidyba priminė ankstyvos stadijos eskizą. Sunku suprasti, kodėl šis spektaklis buvo įtrauktas į pagrindinę festivalio programą. Dramaturginė jo struktūra, suklijuota iš padrikų atplaišų į apytuštį koliažą, nesukuria erdvės kalbėti apie jo prasmę, išsakomas mintis. Visa bandoma gelbėti vaizdo įrašais, galinčiais atstoti spektaklį ir verčiant jį filmu. O kur erdvė teatrui? Pagarba jam? 

Miestui atsikvepiant nuo karščio, malonioje žibintų šviesoje pasiekiau „LaScierie“ kiemą. Dviejose salėse, primenančiose angarus, vyko Ukrainai skirti renginiai, spektakliai ir diskusijos. Šiemet Ukrainos menininkams buvo suteikta „balta korta“ (pranc. la carte blanche). Po pirmo ukrainiečių klounados trupės pasirodymo, kuriame pynėsi visi tipiniai, klišiniai klounų juokeliai, buvo galima diskutuoti apie kokybinę ribą bei jos brėžimą net ir Ukrainos artistams. Vis dėlto tokia diskusija šiandien neįmanoma: menas nėra aukščiau karo, nors po režisieriaus Kirillo Serebrennikovo pasisakymo per festivalio atidarymo spaudos konferenciją galėjo taip pasirodyti.

Vakaro ašimi tapo pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukurtas dokumentinis spektaklis „Dievų aušra“. Tai aštrus dūris į paširdžius apatiškam Vakarų pasauliui, šokas žmogui, jau pripratusiam prie karo vaizdų. Jame pasakojama režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žmonos Hannos, ieškančios vyro palaikų, istorija ir kaip ja manipuliavo štabo viršininkas, iškėlęs save į dievo poziciją. Kartu plėtojama Janos istorija, priešinga Manto ir Hannos situacijai: moteris bėga iš Mariupolio, žuvus jos vyrui. Spektaklyje Hannos asmenybė padalinta penkioms aktorėms, kurios įkūnija skirtingas jos dalis – romantišką, piktą, niūrią… Ar tai spektaklis apie stiprias, nepalaužtas moteris herojes? Remiantis diskusija su Ivaškevičiumi – taip. Tačiau atsižvelgiant į Vladimiro Gurfinkelio režisūrą kyla klausimas, kodėl paskutinėse spektaklio scenose moterys aprengiamos baltais naktiniais. Tai keistas, abejonę keliantis sprendimas požiūrio į moterį atžvilgiu. Tai galima sieti nebent su noru pavaizduoti aplinką, kurioje šios moterys augo ir formavosi, pavaizduotą per patyčias ir panieką joms pirmoje, slavorežisūrinėje spektaklio scenoje. Vis dėlto kūrinys savo tikslą pasiekia: priverčia krūptelėti taip, kaip iš aktorių rankų paleistoms juodoms lentoms atsitrenkus į scenos grindis.

„Dievų aušra“ – visų pirma spektaklis užsienio žiūrovui: jam – informacija, o mums – priminimas, energijos pliūpsnis, žiežirba dar didesniam pykčiui kilti bei smūgis, jei pamiršome, kad karas tebevyksta. Šis vakaras priminė tarkovskišką ištarmę, kad mintis ateina po pojūčio, – tai reta šiandienos teatre.

Festivalio „Off“ programoje parodytas Yvaino Juillardo spektaklis „Cerebrum“ bus atvežtas į šių metų „Sirenas“. Kūrinys ironiškai susipriešino su ankstesnio vakaro patirtimi. Juillardas klausia: ar įmanomas mūsų nemirtingumas? Spektaklyje-paskaitoje jis, laisvai naudodamas dažus ir scenos erdvę – piešdamas ant lentos, grindų, liedamas ant jų vandenį, lyg vaikas slidinėdamas ant kelių baloje, – pasakoja apie mūsų realybę, jos suvokimą ir bando apibrėžti didžiausią žmogiškąjį turtą: smegenis, nulemiančias mūsų sielą ir fizinį būvį. Iš to kyla dar vienas klausimas: ar esame save kontroliuojantys individai, ar mus valdo mūsų pačių smegenys, refleksai?

Juillardo vaidybos lengvumas, natūralumas, statikos nebuvimas leidžia geriau suprasti jo keliamą klausimą ir idėjas. Pasirodymą papildo eksperimentai – tai natūralus interaktyvumas, suteikiantis vilties, kad šiandienos teatras nevirs kinu ir technomuzikos šokių aikštele. Šis spektaklis yra diskusija tarp žiūrovo ir aktoriaus, kuris išgarsėjo vaidindamas prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat spektaklyje „Ça ira (1) Fin de Louis“. Jai megztis padeda ir aplinka, kurioje savo mokslinį solo atlieka Juillardas: įvyksta universiteto amfiteatro ir teatro susitikimas, scena paverčiama faustišku kambariu, kuriame kiekvienas įrankis leidžia išplėsti pasakojimo galimybes. Kūrėjas pats pateisina savo išsikeltą tikslą kurti naują teatrinio teksto formą. Kaip dažnai šiandien jis pateisinamas? Ne veltui žurnale „Télérama“ šis kūrinys pateko į dvylikos geriausių Avinjono festivalio spektaklių sąrašą.

Priešpaskutinę dieną Avinjono operos teatre (Opéra Grand Avignon) pamačiau laukiamiausią spektaklį – Alessandro Serra „Audrą“ pagal Williamą Shakespeare´ą. Beje, Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ jis parodytas dar vasaros pradžioje. Iš pradžių svarbu nusistatyti žiūros ir analizės tašką: jei rinkčiausi socialinę-politinę kryptį, šį darbą tektų stipriai peikti dėl interpretacijos senamadiškumo, socialinių sprendimų, tačiau renkuosi to nedaryti ir žvelgti į jį kaip į teatrą, artimesnį filosofijai, estetiniam pojūčiui, „menas menui“ principui. Vis dėlto tamsa, tuščia erdvė, kurios galia neabejotinai traukia žvilgsnį (juk taip dažnai to trūksta), juoda skraistė, sklandanti scenoje, nekrošiškos citatos sukūrė pasaulį, kuris buvo toliau ištarto žodžio. Tai viename iš pokalbių su žiūrovais minėjo ir pats režisierius. Žiūrint šią „Audros“ interpretaciją kilo klausimas, kas yra žodis, o kas yra tekstas. Ar įmanoma Shakespeare´ą statyti be žodžio? Bandymuose atsakyti rasime (ne)įmanomybės bruožų. Vis dėlto kelios Serra mizanscenos leido patikėti, kad tai įmanoma, ypač puotos scenoje, kurioje susiduria sacrum ir profanum – būtybės juodais kostiumais, užsimaukšlinusios tarsi iš medžio žievės pagamintas kaukes, virstančios balerinomis, kekšėmis permatomais drabužiais ir aristokratais be apdarų. Taip pat tai gamtos ir dirbtinumo susidūrimas. Kūrinys nėra tiksliai nutaikytas į šiandienos aktualijas. Nors Serra teigė, kad spektaklio idėja kilo stebint italų politikų elgesį su kultūros sektoriumi per karantiną, vis dėlto jis leidžia tyrinėti žmogaus sielos ribas: kaip toli galima žengti nuo šventumo pereinant prie gyvuliškumo. Tai amžinai aktualus klausimas ir noriu tikėti, kad niekada nepasiduosiu norui stovėti šio teatro pusėje, nors jis ir miršta, beveik niekam to nepastebint. Serra „Audra“ – lėtas, aštrus, estetiškas sielos skrodimas, per kurį nekyla klausimų dėl aktorių gestų ir mimikos subtilumo: jie susilieja į vieną kontrastingą paveikslą.

Tos pačios dienos vakarą atsivėrė šokio pasaulis – Dada Masilo spektakliu „Aukojimas“. Choreografė prieš dešimtmetį dirbo su Williamu Kentridge´u, kurio paroda „Tai, ko nepamename“ surengta Lietuvoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga. Masilo spektaklis – tai Botsvanos ir šiuolaikinio šokio mišinys, pratęsiantis Serra „Audros“ grožio patirtį. Sinchroniški, gamtiški, natūralūs choreografės ir jos trupės judesiai leido keliauti kartu su protagoniste, jos šaknų po Afrikos dykumas beieškant ir ten sutiktus paukščius ir žvėris suvokiant kaip sielas, o ne mėsą. Kostiumai pratęsė šokėjų judesius, užpildė tuščią erdvę, kuri, manau, yra raktas į paveikų ir vėl įdomų teatrą. Pietų Afrikos muzikos garsai, besijungiantys su Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“, leido patirti erdvės, šokio ir muzikos sintezę. Nors kai kurios scenos atrodė šiek tiek per ilgos, vis dėlto jos leido išlaikyti minties ritmą.

Rituališkumas, svarbus ir Serra „Audroje“, „Aukojime“ atsiskleidžia ne tik per Afrikos kultūrą, bet ir kaip įrankis ieškoti šaknų ir prigimties. Masilo kuria ir asmeninę prigimties paieškos istoriją, kurioje gamta yra kaip žmogaus pagrindas, o natūralumas – kaip tikslas. Ritualas čia įprasmina tuščią erdvę ir išryškina idėją, kad pats teatrinis vyksmas turi juo tapti. Tai viena pagrindinių idėjų, su kuria palikau Avinjoną ir dėl kurios kitąmet grįšiu.

Paskutinis matytas spektaklis vyko žymiajame Popiežių rūmų garbės kieme. Choreografo Jano Martenso darbe „Futur Proche“ keliama paprasto objekto, šiuo atveju suolo, kaip veiksmo pradžios taško idėja. Ši analizė pynėsi su klavesino muzika, bylodama, kad kartais per greitai nuvertiname praeitį ir kasdienybės objektus. Spektaklyje siekiama paprastumo, kuriam pritariu, tačiau Popiežių rūmų garbės kiemo erdvė nugalėjo choreografiją ir pasirodymą – ji nebuvo užpildyta ir pripildyta. Tuštuma tapo vis pasikartojančio chaoso vieta, kurią bandė suvaldyti muzikos ritmas. Paviršutiniškai tai galėtų būti pateisinama kaip žmogaus gyvenimo aplinkybių simbolis, bet ne to ateinama į Popiežių rūmų garbės kiemą – čia laukiama įvykio, maldos ar pareiškimo. Vis dėlto spektaklio pabaigoje įvykęs vandens ritualas, kai šokėjai penkių žmonių grupėmis lipa į milžinišką plastikinį kubilą, nuplauna iki tol vykusį chaosą. Nors ritualas ir neatperka laiko, praleisto žiūrint į hipsteriškai pretenzingus įvaizdžius ir jau matytą choreografiją, jis leidžia įsigilinti į objekto ir šalia jo esančio žmogaus sąveiką – tai dar viena šiemet Avinjone pristatomo teatro kolona.

Pabaigoje verta paminėti, kad tokio dydžio festivaliui, sudarytam iš dviejų programų, nubrėžti vienos aiškios teminės linijos neįmanoma. Vis dėlto matyti spektakliai tyliai, galbūt pasąmoningai nusilenkia prieš pat festivalį mirusiam britų teatro genijui Peteriui Brookui: tuščia erdvė, fizinio, emocinio ir garsinio teksto sąveika bei kūno ir objekto santykis ritualo metu apibūdina 76-ojo Avinjono teatro festivalio trupinius, kurių teko ragauti, ir apibrėžia teatrą, kurio norisi ir kurio taip trūksta. Šį tekstą užbaigiu spaudos konferencijoje su Serra išgirsta Ingmaro Bergmano fraze: „Teatras neturi gėdytis būti teatru.“

7md.lt

Užsienyje