Šią vasarą paskutinį kartą Santarkandželo festivalio (Santarcangelo dei Teatri) vadovo pareigas ėjo iš Lenkijos kilęs prodiuseris Tomaszas Kireńczukas. Kitąmet savo viziją pristatys italas Luigi Noah De Angelis ir bus įdomu pamatyti, kurias kryptis jis tęs, kurias keis ir kurias visiškai nutrauks. Žiūrovai tai neabejotinai pajus – šįmet buvo aiškiai matyti įsitvirtinęs Kireńczuko naratyvas, nuosekliai augintas šešerius metus.
Nors Santarkandželo di Romanja miestelio Italijoje ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu (išskyrus pastangas nerodyti spektaklių karščiausiu dienos metu). Remiantis ankstesnių metų patirtimi, šįkart buvo paprasta įvardyti vadovo prioritetus: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba. Geografiškai daugiausia dėmesio skirta Italijos menininkams (tai susiję ir su finansavimo principais), taip pat apsilankė daug Lenkijoje gyvenančių kūrėjų, o pastaruosius trejus metus kasmet atvyksta Baltijos šalių, paprastai Lietuvos ir Latvijos, menininkai.
Aiškėja ir vadovo simpatijos kūrėjams. Tiksliau – kūrybai, nes į Santarkandželą sugrįžtantys menininkai atsiveža tai, ko leidžia tikėtis jų ankstesni darbai. Pasikartojantys kvietimai nesukuria erdvės eksperimentams; menininkų pristatomi darbai labai panašūs į ankstesniuosius, vadinasi, jie atveža tai, kas yra artima Kireńczukui. Per pastaruosius ketverius metus festivalyje daugiau nei kartą spektaklius rodė lietuvės Agnietė Lisičkinaitė ir Anna-Marija Adomaitytė. Absoliutūs lyderiai – tris kartus kūrybą pristatę menininkai Wojciechas Grudzińskis (Lenkija), Catol Teixeira (Brazilija), Sara Sguotti ir trupė „Parini Secondo“ (abu iš Italijos).
Festivalyje daug queer estetikos, atpažįstamos per homoerotines temas bei Pride eitynėms artimus įvaizdžius. Tai – svarbi Santarkandželo festivalio dalis, ir man gaila, kad nesijaučiu kompetentinga tai aptarti. Laikau queer bendruomenę normalia, integralia visuomenės dalimi, tačiau pati jai nepriklausau ir tokie spektakliai manęs neveikia. Laiką Santarkandžele išgyvenu per santykį su erdvėmis, per atlikėjų ryšio su publika analizę ir per giliau tūnojusių asmeninių klausimų prisikėlimą.
Kasmet festivalis man prasideda taip pat: pirmą spektaklį žiūriu gamtoje. Šįmet teko sėsti į vieną iš dviejų žiūrovams skirtų autobusų ir valandą keliauti iki Mondaino miestelio. Išlipę miškingų kalvų viduryje, buvome paprašyti nekalbėti, nefotografuoti ir vorele žygiuoti gamtos keliu, supamo nuostabaus grožio panoramos. Paradoksalu, kad ramiai džiaugtis vaizdais nepavyko; teko nuolat žiūrėti po kojomis, kad neužkliūtum už grumsto, akmens ar šaknų.
Galiausiai pasiekėme kupolą, kurio viduje pamatėme pakylas. Jos patvirtino: Norvegijoje gimęs jamaikiečių kilmės menininkas Haraldas Beharie atrado sau artimą spektaklių formą. 2023-iaisiais Santarkandželo festivalyje pristatytame „Batty Bwoy“ publika taip pat sutūpė ant pakylų, o kūrėjas visą laiką lakstė aplink, aiškiai neišreikšdamas, ko iš mūsų tikisi.
Naujame jo kūrinyje „Undersang“ („Daina iš apačių“) vienas po kito į kupolo erdvę kurti spektaklio žengia septyni atlikėjai. Vilkėdami fetišizuotus juodus drabužius ir skleisdami trumpus, ritmingus garsus iš gerklės gilumos, jie vaikščioja tarp, už ir šalia žiūrovų, palaipsniui siekdami vis artimesnio kontakto su publika ir vienas kitu. Kontaktu vadinu žiūrėjimą į akis, artėjimą, prasibrovimą, trintį, seilių tekėjimą. Tai trunka apie valandą.
Nedaug esu mačiusi spektaklių, kuriuose rituališkumas būtų stipresnis nei šiame. Keliaudama tolyn nuo Santarkandželo, publika turi laiko atsiriboti nuo festivalinės nuotaikos. Pusvalandį tylėdami ir žygiuodami gamtoje, žiūrovai nurimsta ir sugrįžta į save. Tai svarbu, siekiant neįprastą, nepatogią Beharie ir jo komandos raišką priimti kuo natūraliau.
Vis dėlto tokiai užduočiai vieno spektaklio atrodo per mažai. Nors publika fiziškai atitolinta nuo tokių civilizacijos laimėjimų kaip patogios kėdės, liftas ir net tualetas, civilizaciją ji atsineša su savimi. Dauguma įgiję geras manieras: spektaklio negalima trukdyti, atlikėjus reikia palaikyti, jei kažkas nepatinka – pakentėti, kad tik nepatrauktum aplinkinių dėmesio. Regis, buvau vienintelė, garsu ir judesiu parodžiusi, jog atlikėjo priėjimas man yra šlykštus. Tai nesukėlė jokių problemų: jis šiek tiek atsitraukė ir toliau palaikė kontaktą, kurtą iki mane atstūmusio seilių nutekėjimo ant rankos. Taip ir turėjo būti: publikos reakcija negali tapti grėsme pačių kūrėjų pasiūlytai interakcijai. Publika neturi bijoti parodyti savo ribas, jei tik jaučia, jog jas reikia ginti. Tik, žinoma, nereikia pamiršti, kad labai dažnai interakcija užklumpa netikėtai ir mes nuoširdžiai nežinome, kaip norime reaguoti.
Santarkandželo festivalio publika yra nuostabi: išskirtinai atvira ir kantri. Tai atrodo palanku provokatyviam Kireńczuko kuravimo stiliui. Tačiau šįmet pirmą kartą supratau, jog atvirumas priimti ir atvirumas būti savimi nėra tas pat. Žiūrovai leidžia atlikėjams bet ką, dauguma menininkus palaiko visu šimtu procentų, nuolat šypsosi, atsako į žvilgsnius. Tačiau beveik neįdeda savęs, nepriima sprendimų, neparodo, kaip jaučiasi interaktyviose scenose.
Manau, kad tai lemia du dalykai. Pirmas – jau minėta civilizacija, išmokiusi mus tvarkingai elgtis viešose vietose. Kokia bebūtų spektaklio forma, jei tai veikia institucijos kontekste, dauguma žmonių pirmiausia elgsis taip, kaip dera institucijose. Antras – vertikali hierarchija. Nors spektakliai Santarkandžele inspiruoja pažinti ir priimti galbūt tolimus požiūrius bei įpročius, aktoriaus laisvę veikti jie tradiciškai iškelia aukščiau žiūrovo laisvės atsakyti.
Apie tradicinę hierarchiją daugiau svarsčiau žiūrėdama Ewos Dziarnowskos režisuotą „Like it is“ („Kaip yra“). Trijų valandų trukmės patirtis pavadinta work in progress, nes kūrinys dar tikrai juodraščio etape. Keista, kad tai neatsispindėjo bilietų kainose.
Kaip ir „Undersang“, „Like it is“ turėtų tapti patirtimi žiūrovams. Pirmąją spektaklio valandą trys menininkės lengvais judesiais reaguoja į puikiai žinomų atlikėjų, įvairių šalių estrados dainų įrašus. Keletą kartų jos žengia į žiūrovų parterį, kuriame apsiriboja pasivaikščiojimu, žvilgsniais ir šypsenomis. Kol kas Dziarnowskos tyrimas ir work in progress žiūrovui duoda nedaug. Pirmosios dalies pasirodymas neorganiškai pereina į ilgesnę dalį – meditaciją, iš kurios leidžiama bet kada išeiti ir grįžti. Galbūt dėl karščio, o gal dėl koncepcijos kyla įspūdis: mums svarbu ne rezultatas, o tyrimas, tad patys pasiimkit kiek norit ir ką galit.
Pirmoje dalyje dėmesį pasiglemžia muzika – kūrėjos pasirinko puikias dainas, tačiau neišplėtojo tiek pat turtingo choreografinio turinio. Nesukurtas ir pagrindas kontaktui su publika, kurio vėliau ieškoma vaikščiojant tarp kėdžių. Būtent todėl menininkėms žengus tarp žiūrovų ir demonstruojant pretenziją gauti gyvą atsaką, man kilo klausimas: kodėl norite, kad viską padarytų publika? Kodėl žiūrovas pats turi sugalvoti prasmę tam, ką mato jus darant scenoje, o tada investuoti savo emocijas į santykį, dėl kurio kita pusė padarė labai nedaug?
Kitą dieną panašiu mąstymo keliu nuvedė Gaetano Palermo ir Micheleʼės Petrosino instaliacija „Stanza“ („Kambarys“), į maždaug penkiolikos kvadratinių metrų kambarėlį kas dvidešimt minučių įsileisdama po vieną žmogų. Atidarius 11-uoju numeriu pažymėtas duris, pirmiausia tvoskia vaistų kvapas. Tuomet akį patraukia dešinėje pastatyta lova ir joje ant pilvo gulintis žmogus. Galiausiai atsiveria visas kambarys: šiukšlynas ir netvarka, ant stalo – maisto likučiai, priemonės cigaretei susukti, raktas, popieriai, panaudotos pakuotės. Tarp stalo ir spintelės su kitomis atliekomis mėtosi išvyniotas prezervatyvas.
Instaliacijos idėja tarsi pasiskolinta iš Marinos Abramovič – žiūrovas atsiduria labai arti privačios kito žmogaus erdvės ir gali daryti, ką nori. Suprantu, kad kūrinys skirtas besiilgintiems dramos, laisvės landžioti po kitų apatinius, taip pat laiko sau, galimybės būti pagrindiniu veikėju. Pati, vos užuodusi vaistų kvapą, norėjau eiti lauk. Likau tikėdamasi, kad gulinti figūra atsibus ir kažką papasakos. To nesulaukusi, po keleto minučių išėjau: kvapas veikė blogai, taip pat buvo labai nepatogu vienai trintis intymioje kito žmogaus erdvę reprezentuojančioje aplinkoje.
Išėjusi net pyktelėjau: kaip blogai reikia galvoti apie savo publiką, kad atvežtum jiems galimybę patenkinti poreikį knistis po kito intymumą. Tačiau greitai nurimau. Pirma, kūrinys siekia reakcijos; ir, regis, tai pavyko. Antra, mums visiems įdomūs kitų gyvenimai, ypač kai mažiau įdomybių vyksta savuose. Tad instaliacijos autoriai ir juos pakvietęs Kireńczukas veikiau pažįsta nei nuvertina žmonių prigimtį. Tai – naudingas įgūdis, nes kitaip provokatyvių žingsnių kupinas festivalis būtų palaipsniui praradęs, o ne subūręs gausią publiką.
Santarkandželo festivalis provokuoja ne tik žvelgti į visuomenę alternatyviai viešosioms nuostatoms, bet ir tyrinėti santykį su savimi bei aplinka. Dalis publikos čia randa prieglobstį savo interesams. Dalis išsiugdo įprotį kiekvienų metų liepos pradžią pasitikti su jaunų, energijos ir prasmės nestokojančių autorių kūryba. Kiti čia patiria kokybišką alternatyvą tradiciniams, įvaizdį sureikšminantiems festivaliams. Dar kitiems tai yra erdvė žinių apie konvencionalios ir paraščių visuomenės santykį.
Tad nors Santarkandželo festivalį lanko daugybė profesionalų ir čia nestinga specialiai jiems skirtų renginių, ši programa visa savo esybe yra skirta žmogui. Tiksliau – širdžiai, sielai, protui. Ir tik paskui profesiškai augti.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
