Senokai planuotos kelionės į Miuncheną įspūdžius kartu su pirmą kartą aplankytais puikiais architektūros ansambliais ir muziejais gerokai praturtino muzikinės patirtys. Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti. Iš viso festivalio programoje buvo suplanuota parodyti dvylika operų, penkis baletus, penkis koncertus, šešis vokalinius rečitalius.
Festivalis vyko įvairiose vietose – taip pat ir vadinamajame Cuvilliés teatre, kurį suprojektavo žinomas XVIII a. architektas François de Cuvilliés vyresnysis, savo karjerą pradėjęs kaip Bavarijos elektoriaus Makso Emanuelio dvaro nykštukas. Įspūdingas XVIII a. vidurio teatro pastatas, esantis Miuncheno rezidencijos ansamblyje, stebina barokine išmone ir mena garsius kūrinius – tarp jų ir Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Idomenėjas“ premjerą 1781-aisiais. 1944 m. pavasarį pastatas – kaip ir daugelis kitų Vokietijoje – buvo sugriautas, tačiau nemaža dalis iš medžio drožtų detalių išsaugota ir panaudota atstatyto teatro puošybai.
Miuncheno operos festivalyje įvyko trijų operų premjeros. Richardo Wagnerio opera „Valkirija“ parodyta birželio 25 d. Nacionaliniame teatre (muzikos vadovas Vladimiras Jurovskis, režisierius Tobias Kratzeris), o birželio 27 d. įvyko ir pasaulinė premjera – australų kompozitoriaus ir smuikininko Bretto Deano dviejų veiksmų operos „Vieno kraujo“ („Of One Blood“) pagal Heather Betts libretą, kuris remiasi Marijos Stuart, Elžbietos Tudor temomis ir kitais XVI a. šaltiniais. Princo regento teatre liepos 5 d. pristatyta George’o Friedricho Händelio opera „Alcina“ (muzikos vadovas Stefano Montanari, režisierė Johanna Wehner). Šių spektaklių neteko matyti.
Dauguma festivalio renginių vyko Nacionaliniame teatre. Šis pastatas, suprojektuotas architekto Karlo von Fischerio ir atidarytas 1818 m. spalį, XIX a. ir XX a. pradžioje kelis kartus rekonstruotas, o 1943-iųjų rudenį stipriai apgriautas per Miuncheno bombardavimą. Teatro atstatymo darbai prasidėjo 1958-aisiais ir truko iki 1963-iųjų. Dramatiška pastato istorija pateikiama išsamioje ekspozicijoje žemutiniame jo aukšte.
Pirmoji pažintis su šių metų festivaliu – Gioachino Rossini opera „Pelenė“. Šis veikalas Lietuvoje nestatytas, nors operos fragmentai yra skambėję Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos dainininkės Christine Gerardi rengtuose koncertuose XIX a. pradžioje. Miuncheno operos festivalyje pamatytas režisieriaus, scenografo ir kostiumų dailininko Jeano-Pierre’o Ponnelle’io (1932–1988) kūrinys, rodomas nuo 1980 m. įvairiuose teatruose, – elegantiška ir savitos estetikos opera buffa interpretacija, kuriai skoningą vaizdinį pavidalą suteikia nespalvotų graviūrų motyvais sukurta scenografija su kylančiomis ir besileidžiančiomis uždangomis bei stilizuoti, neperkrauti, dekoratyvinėmis detalėmis ir spalviniais akcentais išsiskiriantys kostiumai. Sužavėjo gražus ir stiprus amerikiečių soprano Isabel Leonard balsas, kuris derėjo prie saikingomis artistinėmis priemonėmis kuriamo kuklaus Angelinos (Pelenės) įvaizdžio, organiška vaidyba ir sodriu balsu žiūrovų simpatijas pelnė kartvelų solistas Misha Kiria.
Svarbus impulsas vykti į Miuncheną – įvairiose scenose rodomas vieno garsiausių Europos choreografų amerikiečio Johno Neumeierio (g. 1939), nuo 1996 iki 2024 m. vadovavusio Hamburgo valstybinio teatro baleto trupei, baletas „Dama su kamelijomis“ (premjera įvyko 1978 m. Štutgarto baleto trupėje). Puikiai žinoma Alexandre’o Dumas sūnaus sukurta istorija perteikta kaip trijų veiksmų siužetinis dabarties ir praeities koliažas, kuriame svarbus ir teatro teatre principas, – į pasakojimą įtraukta ir Manon Lesko istorija, paryškinanti Margaritos Gotjė ir Armano Diuvalio meilės tragišką lemtį. Fryderyko Chopino muzika itin tinka tokiai dramaturginei ir režisūrinei spektaklio koncepcijai, o šokėjams suteikia labai daug medžiagos emociniu požiūriu turiningiems personažams sukurti.
Scenografas ir kostiumų dailininkas Jürgenas Rose „įveiklino“ ir pačią teatro salę – kai kurie epizodai vyksta arčiausiai scenoje esančiose ložėse. Daiktiška scenografija su tikroviškais elementais – aukciono skelbimu, išstatytais, apžiūrinėjamais ir perkamais daiktais – laipsniškai įveda į veiksmą, kuriame pasakojimą keičia psichologiškai intensyvūs personažų dialogai, sukurti pasitelkiant įdomią neoklasikinę choreografinę kalbą, papildytą gestais, paryškinančiais personažų charakteristikas, pavyzdžiui, stilizuotu džiova sergančios Margaritos kosuliu.
Gerą įspūdį padarė pagrindinių vaidmenų atlikėjai Laurretta Summerscales ir Jakobas Feyferlikas. Anglė Summerscales Bavarijos valstybinio baleto pagrindine soliste tapo 2017-aisiais, jos šokis plastiškas, artistiškas, muzikalus, pripildytas Chopino muzikai ir XIX a. vidurio meninei estetikai būdingo niuansuoto jausmingumo. Austras Feyferlikas pagrindiniu Bavarijos baleto trupės solistu tapo 2023-iaisiais, jo Armanas – impulsyvus ir švelnus, įtaigiai perteikiantis įsimylėjimo, meilės, įtūžio ir netekties jausmus.
Po „Damos su kamelijomis“ įvyko jaudinantis trupės atsisveikinimas su 45 metus Bavarijos valstybiniam baletui atidavusia vengrų kilmės soliste ir pedagoge Judith Turos, kadaise taip pat šokusia pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje. Trumpą padėkos žodį baleto veteranei tarė trupės meno vadovas Laurent’as Hilaire’as. Šis puikus Paryžiaus operos baleto trupės etoile penkerius metus vadovavo Maskvos akademinio Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Dančenkos muzikinio teatro baleto trupei, tačiau vos Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą atsistatydino, išvyko iš Maskvos ir netrukus buvo pakviestas dirbti Miunchene.
Liepos 14 d. parodytame trijų vienaveiksmių baletų vakare „Common Ground“ – ir Lietuvoje žinomas bei mėgstamas kūrinys, švedų choreografo Alexanderio Ekmano (g. 1984) „Kaktusai“, kurį nuo 2023 m. savo repertuare turi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir kuris tapo vienu iš Lietuvos baleto jubiliejui skirtų renginių akcentų. Šis kompaktiškas 2010 m. sukurtas šokio spektaklis – dinamiškas, išradingų režisūrinių ir choreografinių formų, jame dera gyva klasikinė muzika ir šmaikštūs Spenserio Theberge’o tekstai. Tarp dvidešimt aštuonių šokėjų – dueto atlikėjai, Miunchene nuo 2016 m. šokantys solistai Brazilijoje gimusi Carollina Bastos ir kubietis Osielis Gouneo. Šis talentingas solistas gerai žinomas tarptautiniame baleto diskurse dėl virtuoziškos technikos ir temperamentingo šokio; teatro fojė esančiose knygų ir įrašų parduotuvėlėse iškart į akis krinta jo autobiografija – kartu su Thilo Komma-Pöllathu parašyta knyga „Black Romeo“ (2024).
Šiame vakare taip pat buvo galima pamatyti Lietuvoje nestatytų choreografų darbus: švedo Johano Ingerio (g. 1967) „Impasse“ (2020) ir Jiří Kyliáno (g. 1947) „Bella Figura“ (1995).
Šių metų Miuncheno operos festivalio baleto premjera įvyko birželio 18 d. – programoje „Konstellationen“ parodyti klasikinių ir šiuolaikinių choreografų darbai: Marijaus Petipa, Angelino Preljocajo, Sol León ir Paulo Lightfooto, Lietuvoje žinomo Edwardo Clugo (Klaipėdoje rodomi jo spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“), jauno choreografo, Bavarijos valstybinio baleto stipendininko Simono Adamsono-De Lucos kūriniai.
Festivalio programoje buvo ir lietuviškų akcentų. Birželio 26 d. parodytas Bavarijos valstybinio baleto ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto koprodukcinis spektaklis – Preljocajo „Parkas“, kurio Miunchene neteko matyti (vienoje iš lietuviškų premjerų 2024-aisiais kartu su Nora Straukaite šoko šios trupės solistas Jinhao Zhangas), o liepos 15 d. į Princo regento teatrą (jį suprojektavo architektas Maxas Littmannas, atidarymas įvyko 1901-aisiais, čia 1944–1963 m. glaudėsi Bavarijos valstybinė opera) daugybė gerbėjų suplūdo klausytis Asmik Grigorian rečitalio. Miuncheno publikai solistė gerai pažįstama, liepos 2 ir 5 d. ji atliko Ledi Makbet vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Makbetas“.
Iš anksto suplanuotos festivalių programos kartais sulaukia force majeure iššūkių: festivalio rečitalių sąraše pirmu numeriu įrašytas pasaulinio garso vokiečių tenoras Jonas Kaufmannas dėl netikėtai užklupusios ligos savo pasirodymą buvo priverstas atšaukti likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios. Grėsmė buvo iškilusi ir Grigorian rečitaliui – vos pasveikusi po laringito, solistė vis dėlto ryžosi dainuoti, tačiau pateikė kiek supaprastintą vienos dalies (vietoj numatytų dviejų) programą. Prieš koncertą nuskambėjusį šiltą jos atsiprašymą palydėjo iš žiūrovų salės atskriejęs šūksnis: We love you!
Nepaisant šios įžangos, Maurice’o Ravelio vokalizė, kelios Sergejaus Rachmaninovo ir Richardo Strausso dainos skambėjo nuostabiai, o bisui Grigorian pasirinko ypač jaudinančiai nuskambėjusią Miko Petrausko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Pasvarcyk, antela“ iš savo mamos Irenos Milkevičiūtės repertuaro. Grigorian akompanavęs ir trumpai atliekamus kūrinius pristatęs pianistas Lukas Geniušas paskambino keletą koncertų salėse retai girdimų George’o Bizet, Rachmaninovo, Richardo Strausso kūrinių fortepijonui.
Miunchene pavyko aplankyti dar vieną teatrą – Am Gärtnerplatz, kuris atidarytas 1865 m. ir buvo skirtas pramoginiams lengvesnio turinio muzikiniams veikalams. Pernai, minint Johanno Strauso gimimo 200 metų sukaktį, čia pastatyta Lietuvoje beveik nežinoma šio kompozitoriaus operetė „Waldmeister“ (lietuviškas šio augalo pavadinimas – kvapusis lipikas). Šiame 1895 m. parašytame kūrinyje žaismingai žongliruojama Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“ įsimylėjėlių painių santykių ir stebuklingo meilę sukeliančio augalo syvų temomis. Režisierius Josefas E. Köpplingeris spektaklio veiksmą nukėlė į XX a. 7-ąjį dešimtmetį, kurio stilizuotus, salsvus vaizdinius pavidalus ir teatrinę estetiką padėjo sukurti scenografas Walteris Vogelweideris ir kostiumų dailininkė Uta Meenen. Solistai ir artistai su pasimėgavimu kūrė žaismingą komiško, pabaigoje – lengvai erotiško spektaklio nuotaiką, kurią perteikė štrausiškai lengvi, melodingi ir tonizuojantys muzikiniai bei vokaliniai intarpai.
