Tamperės teatro festivalis puoselėja nacionalinio festivalio statusą ir juo didžiuojasi - tai buvo akcentuota miesto informacijos centre surengtame kukliame ir oriame priėmime, kuriame buvo galima neformaliai pasišnekučiuoti ir apie festivalį, ir apie bendrus senųjų ir naujųjų regionų kultūros dalykus.
Nedidelė įtampa, trumpam blykstelinti po gal ir nelabai korektiškų švediškų (dėl bendros Suomijos teatro kultūros situacijos) ar rusiškų (dėl atskirų festivalio programos spektaklių) pastabų būdavo nenuolaidžiaujant, oriai, bet nesileidžiant į ilgesnius išvedžiojimus užgesinama; tokius veiksmus skatino ir tradicinių suomiškų patiekalų pietūs - grybų sriuba su juodos duonos skrebučiais, žuvis su špinatų padažu ir virtomis daržovėmis, tradicinis karšto varškės sūrio ir populiarių avietes primenančių saldžių geltonų uogų laki (sakoma, kad jas mėgsta lokiai) desertas, palydėtas vietinės gamybos saldainiais ir kava.
Penktadienį buvo parodytas visa stilistinė suomiškų spektaklių įvairovė - nuo XIX pabaigos klasikinės natūralistinės dramos iki kultūrinės antropologijos principais grindžiamo projekto specifinėje vietoje. Kelis spektaklius stebėjo ir specialiai į Tamperę atvykusi Suomijos prezidentė drauge su savo asmens sargybiniais - kaip ir visi, kukliai, patogiai apsivilkusi pirmoji Suomijos moteris atvyko laiku ir be jokio ažiotažo; nei ji, bei jos palyda nesukėlė nepatogumų žiūrovams, spektaklius stebėjo ramiai ir iki galo.
 |
| „Žiauraus likimo vaikai” |
Spektaklis apie darbininką, dėl savo šeimos ir sergančio vaiko padariusį nusikaltimą, pastatytas patetiškai ir deklaratyviai, nors ir su apčiuopiamais suomiško racionalumo ženklais. Įkurdintas buvusiame kine veikiančiame šokio teatre, spektaklis savo vaizdine išraiška pasirodė sterilus ir rafinuotas - medinė balta lyg kalkėmis dažyta platforma su šešiomis durimis lakoniškai perteikia skurdžią, bet apibendrintai estetizuotą darbininkų buities atmosferą, o patys personažai visi iki vieno dėvi rudų atspalvių stilingus drabužius; švelnesnių tonų skalbiniais dekoruotas scenos viršus ir šonai.
Režisūra pabrėžtinai simboliška - sustoję ratu, herojai desperatiškai siekia viršuje kabančios lemputės, mosuoja didžiule raudona vėliava ir išsirikiavę avanscenoje rimtai ir įkvėptai dainuoja romantines laisvės dainas. Baltai vilkintis berniukas - lyg rusenanti ir mirštanti viltis, kurią ant rankų nešioja motina, vėliau paguldo ant suolo, išneša, vėl atneša - kol jis trumpam atsikelia ir, pasakęs trumpą monologą, sukniumba po sniego trupiniais, byrančiais iš po skalbiniais užmaskuoto dirbtinio sniego aparato.
Ryški, melodramiška, deklaratyvi vaidyba tikriausiai adekvati pačiam pjesės tekstui, kurio siužetines peripetijas remiantis programėlėje pateiktu pristatymu buvo galima tik nujausti - visi artistai pasinėrę į savo vaidmenis ir garsiai, emocingai kovoja su jų personažus apnikusiomis problemomis, sąlygotomis neteisingo ir žiauraus pasaulio; tokiam teatrui Tamperės žiūrovai taip pat atviri ir atidūs, nes po pirmosios dalies patyliukais išėjo tik tarptautiniai festivalio svečiai. Pasirodė įdomu, kaip suomiai suvokia ir priima savo istoriją, sugeba įsisąmoninti jos pilnatvę ir prieštaras, praeitin nugrimzdusiomis skaudžiomis temomis nebespekuliuoja politikos vardan, o mėgina jose įžvelgti bendrus gyvenimo nuolat keliamus klausimus; sunku būtų įsivaizduoti, kad kokia nors socialinė-politinė XX a. pradžios drama Lietuvoje būtų pastatyta su tokia rimtimi ir be jokios ironijos istorinės ir literatūrinės medžiagos atžvilgiu.
Tačiau greta egzistuoja - ir turi nemaža gerbėjų - visiškai kitoks žvilgsnis į Suomiją ir suomiškumą; tai buvo su kaupu parodyta spektaklyje „Kokolla“; pjesės autorė ir spektaklio režisierė Leea Klemola pasibaigus vaidinimui buvo apdovanota geriausios metų dramaturgės prizu. Tris valandas trukęs spektaklis labiau suprantamas patiems suomiams, kurie nesiliauja juokęsi iš su pasimėgavimu aktorių beriamų tekstų; tačiau net ir nesuprantant suomių kalbos akivaizdu, kad ir literatūrinė, ir teatrinė medžiaga suausta su pavydėtinu išradingumu ir aukščiausio lygio humoro jausmu.
Absurdiškiausias situacijas jungia dešimt pačių įvairiausių faktūrų personažų, veikiančių izoliuotoje arktinėje tundroje, plytinčioje tarp autobuso ir baro. Situacijos pačios netikėčiausios, personažai įkaušę šlitinėja, išsirengia nuogai, mėtosi kūdikių vežimėlyje gulinčiomis lėlėmis ar galiausiai jas nuskandina eketėje, veiksmui ar veiksmų sekai neieškant aiškesnio logiško paaiškinimo. Vienas pagrindinių personažų - moterišką krūtinę prisitvirtinęs ir peruką užsidėjęs (gal todėl stebėtinai panašus į Benny Hillo personažą) vyras, vilkintis paprasta eilute (kurią vėliau sugrūda į unitazą) ir avintis aukštakulniais batais; antrajame veiksme po sceną jis ryžtingai žingsnuoja medžioklio kombinezonu, paskui save tampydamas palydovinę anteną ir „Eriksson Global Star“ imtuvą, o pabaigoje šliaužioja įlindęs į pliušinį ruonio kostiumą.
Visų aktorių vaidyba talentinga ir kelianti susižavėjimą paradoksais ir netikėčiausiomis transformacijomis, kurios spektaklyje, kad ir kaip keista būtų, atrodo organiškos, o ne manieringos, kaip dažnai būna absurdo estetika besiremiančiuose teatro kūriniuose. Užtenka paminėti keletą įvaizdžių - didžiuliame miegmaišyje it kokone susisukęs nuogas autobuso vairuotojas, invalido vežimėlis ant slidžių, į žuvims gaudyti paliktą bučių įstrigęs ruonis, po atsitiktinio šūvio į viršų iš dangaus pliumptelinti butaforinė varna - kad pajustum vidinę, suomiškumo stereotipais meistriškai žongliruojančios dramaturgės ir režisierės logiką. Šalia tokių besąlygiškai absurdiškų motyvų pakankamai ryškus ir kitas - trapus, lyriškas, pažeidžiamas pradas, kurio prisodrinti personažai ir jų tarpusavio santykiai.
 |
| „Uralo plaštakė” |
Įkurdinusi savo projektą užmiestyje ant ežero kranto pastatytoje didžiulėje palapinėje, autorė garsais ir kvapais iš praeities prikelia niūraus, o drauge jausmingo gyvenimo atmosferą, tvyrojusią Tamperės pakrašty Suomijos pilietinio karo metais ir vėlesniais dešimtmečiais, kai šioje miesto dalyje telkėsi visi pažemintieji, nuskriaustieji ir atstumtieji - iš kalėjimų grįžę raudonieji, čigonai, keisčiausiais keliais į šį kraštą atklydę žmonės iš Europos ir Azijos platybių. Kadaise visų niekinamas rajonas dabar tapo pačiu prestižiškiausiu mieste - nepaprastai graži gamta ir tyras oras jau prieš kelis dešimtmečius čia atviliojo turčius, kurie supirko žemę ir namus, ir šiandien viena šeima gyvena tokiame plote, kuriame pieš XX a. viduryje spietėsi šešios gausios šeimos.
Aukštos palapinės centre pastatytame metaliniame katile spragsintis laužas ir kelios žibalinės lempos - vienintelis vakarėjančio ir apniukusio dangaus šviesulius pakeitęs spektaklio (ar muzikinio ir garsinio išgyvenimo) apšvietimo šaltinis; iš jo kyla ir papildomi, neteatriniai pojūčiai - hipnotizuojantis ugnies spragsėjimas ir dūmų bei pačios ugnies kvapas. Iš pradžių keistos sudėties ansamblis (pati dramaturgė, jau anksčiau atkreipusi dėmesį violetine į daugybę smulkių kasyčių supinta šukuosena, impozantiškos figūros čigonė nepaprastai plačiu ilgu juodu sijonu bei nėriniais išdabinta liemene, keli smulkaus sudėjimo vyriškiai, atsainiai užsivožę kasdienes kepures su snapeliais, ir šviesiaplaukis jaunuolis), atliko muzikinę programą iš sentimentalių melodijų ir čigoniškų, rusiškų, suomiškų, totoriškų romansų ar dainų. Joje nebuvo jokios režisūros ar dirbtinumo - melodijos sklido iš netobulų instrumentų (balalaikos, akordeono, savadarbio skardinių mušamųjų komplekto, medžio pliauska daužomo aptrinto lagamino, kelių alavinių šaukštų), tačiau šitas netobulumas leido giliau panirti į projekto autorius dominančių praeities, dar laukiančios oficialaus pripažinimo, gelmę.
Po muzikinės dalies suomiškai kalbantys žiūrovai galėjo paklausyti autorės surinktų istorijų įrašų, kurie gero įgarsinimo dėka savaip veikė ir kitakalbius - ne tik ypatinga suomių kalbos melodika, bet ir paryškintais garsais: žuvėdros klyksmu, žingsnių aidu, durų girgždesiu, aimana, riksmu, musės zyzimu, lietaus lašėjimu, griaustinio dudenimu, vėjo ūkavimu.
Jau ir anksčiau pasirodęs kaip labai įvairus ir daugialypis, šią dieną suomių teatras atskleidė dar kelias savo istorijos ir šiuolaikiškumo briaunas, o didžiulis žiūrovų dėmesys vėl patvirtino tikrą teatrinės kultūros gyvybę, glaudų sceninio meno ir jo publikos ryšį, galintį garantuoti teatrui ilgiausius gyvavimo metus.
