Prievartos migla

Sigita Ivaškaitė 2023-10-25 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Nuotaka ir Labanakt, Pelene“, dramaturgė, režisierė ir atlikėja Carolina Bianchi. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka iš www.carolinabianchiycaradecavalo.com
Scena iš spektaklio „Nuotaka ir Labanakt, Pelene“, dramaturgė, režisierė ir atlikėja Carolina Bianchi. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka iš www.carolinabianchiycaradecavalo.com

aA

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis kas trečia moteris savo gyvenime patiria seksualinį smurtą. Iš jų 7 proc. yra išprievartaujamos ar išgyvena pasikėsinimus išprievartauti. Visame pasaulyje oficialiai kreipiamasi dėl 10 proc. visų šių nusikaltimų, o 72 šalys vis dar neturi tikslingai išprievartavimams taikomų įstatymų. Dažnai nusikalstamos statistikos suvestinėse aukščiausiose vietose atsiduriančios valstybės visų pirma turi geriausiai funkcionuojančias teisines sistemas, kuriose prievartos aukos jaučiasi saugios kreiptis, tuo metu kuo menkiau ginamos įstatymais, tuo rečiau į teisėsaugą kreipiasi moterys kitose šalyse.

Vyrai taip pat tampa seksualinės prievartos aukomis, nors dėl lyties stereotipų apie tai garsiai kalbama žymiai mažiau. 1 iš 6 prievartos atvejų yra nukreipti prieš nepilnamečius berniukus, 1 iš 25 – prieš suaugusius vyrus. Heteroseksualūs baltieji vyrai sudaro didžiąją daugumą nusikaltėlių.[1]

***

1353 metai, Italija, Giovanni Boccaccio „Dekameronas“, penktosios dienos aštuntoji istorija. Nastagio degli Onesti – atsako į savo meilę nesulaukiantis jaunuolis. Nusivylęs, keliskart bandęs žudytis, draugų patariamas išvykti iš miesto užmiršti meilę. Užmiestyje jis išvysta lyg Dantės pragare užstrigusią merginą ir ją šunimis pjudantį riterį, privalantį ją nužudyti. Paaiškėja, kad būdamas gyvas, riteris mylėjo merginą, bet nusižudė nesulaukęs atsako, o ši, taip niekados ir nepasigailėjusi dėl jam sukelto sielvarto, dabar yra pasmerkta kiekvieną penktadienį kentėti atsikartojančią mirtį tiek metų, kiek mėnesių kentėjo vyras. Šio nenutraukiamo nusikaltimo vietoje Nastagio iškelia puotą, į kurią pakviečią ir savo meilės objektą. Ji, išvydusi merginos kančias, sutinka tekėti. Botticellio tapyta paveikslų serija pagal šią istoriją šiandien kabo Prado muziejuje Madride ir Pucci rūmuose Florencijoje.

Šiuo Boccaccio pasakojimu režisierė, dramaturgė ir aktorė Carolina Bianchi pradeda pirmąją savo trilogijos „Cadela força“ (liet. „Kalės galia“) dalį „A Noiva e o Boa Noite Cinderela“ (liet. „Nuotaka ir Labanakt, Pelene“). Bianchi kilusi iš Brazilijos, kur kas dvi valandas nužudoma moteris, o kas 15 sekundžių įvykdomas seksualinės prievartos aktas.[2] Vienas garsiausių šiuolaikinių nusikaltimų – 2010 m. futbolo žvaigždės užsakytas (ir įvykdytas) meilužės nužudymas – supjaustyti ją dalimis ir sušerti šunims. 2019 m. jis buvo paleistas iš kalėjimo ir savo naujausią įvartį įmušė 2023 m. birželio 19 dieną. Po kiek daugiau nei dviejų savaičių, liepos 6-ąją, Avinjono festivalyje įvyko Bianchi premjera.

Tiek Boccaccio sukurta, tiek Brazilijoje įvykusi istorija ne tik aiškiai figūruoja spektaklyje „Nuotaka ir Labanakt, Pelene“, bet ir įrėmina pačios menininkės temą bei patirtį. Prieš dešimtmetį ji buvo apsvaiginta į gėrimą pripylus vaistų, Brazilijoje vadinamų „Labanakt, Pelene“ (juos sudaro GHB, ketaminas ir migdomieji) ir išprievartauta. Prižiūrima medikų, per spektaklį ji išgeria tiksliai apskaičiuotą panašios prigimties vaistų dozę, įmaišydama ją į alkoholinį kokteilį. Metas, kai vaistai suveikia, iš dalies atimdami Bianchi sąmonę ir visiškai nugalėdami jos kūną, tampa skiriamąja linija žiūrovo patirčiai.

Pirma spektaklio dalis panaši į paskaitą, kurioje menininkė pristato savo 500 puslapių tyrimą. Kaip begurkšnodama kokteilį juokauja pati: jei vaistai nesuveiks, užtruksime labai ilgai, nes teks perskaityti visus lapus. Ir šis variantas neišgąsdina. Bianchi, nors ir susifokusuoja bei savo obsesijos išeitiniu tašku detaliai pristato performanso menininkės Pippos Baccos istoriją, savo galvoje talpina, atrodytų, visą su prievartavimais susijusio meno istoriją. Ir pateikia ją ypač (jei tai nenuskambės neadekvačiai) sveiku santykiu. Jos asmeninė patirtis formuoja visiškai kitokį, nei „prievartos reprezentavime“ įprasta matyti, santykį.

Pirmoje dalyje pasirodydama balta stilinga apranga, Bianchi ir apmąsto, ir pristato (daugiausiai) moterų apie seksualinį smurtą kurtus darbus. Be Baccos jai akivaizdžiai imponuoja Anos Mendietos performansai, viename jų ji pasitiko lankytojus lyg negyva gulėdama ant stalo, visiškai apnuoginta apatine kūno dalimi. 1973 m. „Rape scene“ (liet. „Išprievartavimo scena“) kalbėjo apie neseniai įvykusį studentės išniekinimą ir nužudymą. Ant stalo, prieš prarasdama kūno kontrolę, gulasi ir Bianchi, o spektaklio pabaigoje ji atsikels Mendietos kruvino užrašo „She got love“ (1974) fone.

Vis dėlto emocijų centras yra Bacca ir jos mirtinas likimas, atliekant performansą „Brides on tour“ (liet. „Nuotakų turas“, 2008), kuriuo norėta įrodyti žmonių gerumo universalumą. Dėvėdama, kaip pati įvardijo, nekaltumą atspindintį nuotakos rūbą, ji su kolege Silvia Moro leidosi į kelionę autostopu nuo Italijos iki Jeruzalės. Važiuodamos neseniai karą išgyvenusių šalių keliais, jos turėjo lipti į bet kokią sustojusią mašiną. Vienas iš vairuotojų pasirodė įtartinas, tačiau Bacca užsispyrė keliauti, net likusi viena. Po dviejų savaičių jos kūnas buvo rastas Turkijos pakelėje. Bacca buvo išprievartauta ir nužudyta. Kaip vėliau sužinome iš Bianchi, nusikaltėlis pasiėmė ne tik jos kūną ir gyvybę, bet ir žvilgsnį, pavogdamas jos vaizdo kamerą, kuria moteris fiksavo savo performansą. Lyg to būtų maža, juosta buvo perfilmuota žudiko draugo vestuvių kadrais.

Bianchi pyksta, suvokia neišvengiamybę, priima praeitį, tačiau niekaip negali atsikratyti Jausmo. Pyksta ji ir ant Baccos, nes jaučiasi esanti arčiau jos, nei Moro, kuri į lemtingąjį automobilį neįlipo. Nemažai pykčio nukreipta ir į daugelį jos rastų meno pavyzdžių, atrodo, taip paviršutiniškai kalbančių, perdėtai save aukomis vaizduojančių prievartos kontekste. Visgi pykčio šaltinis yra tas sunkiai nusakomas Jausmas.

Populiarusis gėrimų spikeʼinimas iš išprievartautų aukų atima ne tik jų kūno autonomiją, kontrolę, bet ir atmintį, kaip ir tikėtinus įrodymus. Šis narkotikas mėgstamas prievartautojų dėl to, kad juo paveikta auka neatrodo kaip negyva, nei besišlykštinti ar besipriešinanti. Su ja tiesiog galima daryti ką nori. Žinoma, spektaklyje kontroliuotas savęs svaiginimas ir išankstinis režisavimas to, kas vyks menininkei jau panirus į vaistų poveikį, iš dalies yra kontrolės susigrąžinimas, tačiau ir pati Bianchi pripažįsta, jog tai nepakeis fakto, kad ji niekuomet neprisimins, kas iš tiesų įvyko. Iš jos buvo atimta atmintis, kuriai esant, įmanomas visiškai kitoks terapijos kelias. Būtent jausmas, kylantis negalint atkurti žiaurių įvykių, yra tai, kas iki šiandien lieka didžiausiu Bianchi dirgikliu.

Į tokią pat jauseną menininkė panardina ir žiūrovus. Suprantu, kad vien šiame tekste paminėti žiaurumo aktai nėra malonūs skaityti, tačiau tai yra pasaulis, kuriame gimsta spektaklis „Labanakt…“, savyje talpinantis teatro ir performanso dalis. Faktas, jog kiekvieną kartą jį atlikdama Bianchi išgeria (kad ir medikų nustatytą) dozę vaistų, jau stato žiūrovą į keistą ir tuo pat metu absoliutaus tikėjimo poziciją. Kaip sako ji pati: jūs nesate už nieką atsakingi. Nors ir perkame bilietus stebėti pasirodymą, Bianchi prisiima viską savo atsakomybėn, o pačią save patiki kartu pasirodantiems atlikėjams.

Vaistams suveikus, antroje dalyje visiškai perkonstruojama scena, atveriama už baltos, konferencinės švaros erdvės esanti laukymė, kurioje matyti gulintys, kaip suprantame, nužudytų moterų skeletai, gabalėlis horizonto ir mašina su numeriais „Fuck catharsis“. Tamsioje erdvėje ima šokti kūnai, jie apliejami alkoholiu ir įtrinami citrina. Alkoholio tvaikas pasiekia ir žiūrovus, lyg migla, lyg tai, kas taip dažnai maskuoja seksualinius nusikaltimus, tai, kas dažnai gėdinga, kuo „nurašomi“ aukų išgyvenimai. Iš vienos pusės – tai tik paviršius, dengiantis kraupų skausmą, iš kitos – kvapas yra tai, ką jaučiame savo esybe, kas dažnai sukelia labai ryškius prisiminimus ir asociacijas.

Tačiau Bianchi neprisimena ir neprisimins. Todėl ji atkuria tą jausmą, pasikartojimą ir negalėjimą sustabdyti įvykių bei jų pasekmių. Pusantros valandos trunkančioje antroje spektaklio dalyje menininkė nėra veiksni, bet publika jaučią jos buvimą, kartais pabrėžiamą balso įrašais. Čia daug kūniškumo, šokio, tylos, skaitant daugybę žiaurių istorijų, muzikos ir muzikinius vaizdo klipus primenančių scenų; popkultūros ir avangardinio meno, mainstreamʼo; o per ryškų Blackyvos charakterį įvedamos statistiškai dar mažiau pažįstamos seksualinių nusikaltimų prieš LGBT+ bendruomenės narius temos.

Žinoma, daug klausimų kelia momentas, kai avanscenoje, atsivarius mašiną, ant jos kapoto, lyg ginekologo kabinete, Bianchi vykdoma vaginalinė apžiūra, įkišus kamerą ekrane rodomi jos vidaus organai. Kaip bežiūrėtum, Bianchi šią mizansceną apgina visais aspektais: net būdama kone be sąmonės, ji valdo situaciją, atlikėjai akivaizdžiai nejaučia diskomforto ir išlaiko absoliutų jautrumą. Ekrane transliuojamo vaizdo fone skambantis menininkės balso įrašas kelia šiam spektakliui nesvetimo tamsiojo humoro sąsajas su kadaise populiariais „Vaginos monologais“, bet ir padeda pavaizduoti draskantį noro atsiverti ir būti suprastam jausmą. Šis, šiuo atveju, virsta ir noru suprasti pačią save.

Stebint šį spektaklį Glazgo mieste Škotijoje, kur neseniai įteisinta visuotinė nemokama prieiga prie moterų higienos reikmenų, o baruose informuojama apie diskretišką būdą pajutus pavojų paprašyti darbuotojų pagalbos – jautiesi kiek saugiau. Tačiau pasaulis, kuriame vyksta Bianchi prievartavimas, kuriame atgimsta jos patirtis ir plėtojamas spektaklio veiksmas, vis viena egzistuoja šalia ir yra žymiai platesnis. Į savo trauminę patirtį, ar jos nuolatinį pakartojimą, šiuo metu Amsterdame dirbanti menininkė sutalpina tiek visoms moterims pažįstamas, dažnai girdimas istorijas, tiek savo šalies būseną, tiek ir visa tai pavaizduoti bei įrėminti bandančius meno kūrinius.

Viskas nutrūksta staiga, po žodžių, kad tikrasis pragaras dar tik prasidės. Ir tai bus antroji trilogijos dalis. Bianchi tyrimas tęsis ir (matyt) keisis, tačiau nenustos būti aktualus. Bent jau tol, kol susėdus su savo dviem draugėmis prie stalo nė viena iš trijų neturės seksualinio smurto patirčių istorijų. Ir tai kol kas skamba kaip pati didžiausia utopija, nes 2023-iais, kaip ir 1353-iais, vis dar nemokama priimti moters „ne“, jos nekaltinti už atstūmimą ir negrasinti, jog atsisakiusi kažkieno „viliojančio“ pasiūlymo ji pasigailės.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 


[1] Prieiga per internetą: https://endsexualviolence.org/where_we_stand/male-victims/

[2] Daugiau apie tai skaitykite ČIA

Užsienyje