Lietuvio Gintaro Varno suburto teatralų kvarteto premjera - Charles´io Gounod opera „Faustas„ - sulaukė sėkmės Slovakijos nacionaliniame teatre. G.Varno, kaip operos režisieriaus, karjera prasidėjo 1999 metais Latvijos nacionalinėje operoje R.Strausso “Salomėja".
Ovacijos po šio spektaklio truko ketvirtį valandos. Salėje aidėjo šūksniai „bravo!„, kažkas skandavo „Lietuva!“. Net nusileidus uždangai publika dar ilgai nepaleido nuo scenos G.Varno, scenografės Jūratės Paulėkaitės, kostiumų autoriaus Juozo Statkevičiaus, latvės choreografės Elitos Bukovskos.
Šįkart užduotis buvo sunkesnė
„Faustas„ - jau antrasis šio ketverto scenos triumfas. 2003 metais Vilniuje šių menininkų pastatytas „Rigoletas“ pelnė G.Varnui Auksinį scenos kryžių.
Bet šį kartą jų užduotis buvo sunkesnė - pastatyti vieną nuobodžiausių, pasak muzikologų, operų konservatyviame teatre, kuris kartkartėmis sugrįžta prie Ch.Gounod „Fausto". Spektaklio trupė, išskyrus audringai publikos sutiktą Mefistofelį (dainavo Paatas Burchuladzė), buvo slovėniška.
Premjerą dirigavo Slovakijos nacionalinio teatro vyriausiasis dirigentas Rastislavas Šturas. Šį sezoną bus parodyti dar šeši „Fausto" spektakliai, vienas - Prahos nacionaliniame teatre.
Sukūrė grožį iš nieko
„Tai šedevras. Man norėjosi verkti matant grožį, sukurtą lyg iš nieko, - įspūdžiais dalijosi operos kritikė Junija Galejeva. - Šis „Faustas" žavus ir trokštantiems estetinio malonumo, ir ieškantiems filosofinės gelmės, ir simbolių narpliotojams, ir realistinio teatro mėgėjams, ir vaikštantiems į operą vien dėl muzikos.
Spektaklyje į savitą estetišką visumą lyg nejučia susilydo daug stilių ir sluoksnių. Net nuostabu, kiek daug jaudinamų dalykų pasakoma taupiomis priemonėmis. Manau, tai lėmė išskirtinis statytojų muzikalumas ir skonis".
„Man knietėjo įrodyti, kad „Faustas„ - tikrai ne nuobodi, o puiki opera, gilesnė už kai kuriuos Giuseppe Verdi veikalus. Dėl to atmečiau du kitus Slovakijos nacionalinio teatro pasiūlymus ir ėmiausi F.Gounod“, - sprendimą statyti romantizmo šedevrą paaiškino G.Varnas.
Tarp sapno ir realybės
Tačiau menininkams teko ir krapštyti naftaliną nuo šios operos. Bemaž pusmetį jie fantazavo savąją Fausto ir Margaritos versiją. Galiausiai jie perkėlė istoriją į Antrojo pasaulinio karo metus - į savotišką ateljė, kur personažai palieka savo gyvenimo pėdsakus. Spektaklis skleidžiasi prieš publikos akis lyg senų fotografijų albumas. Nežinia, ar tai tikros, ar išgalvotos istorijos, sapnas ar realybė.
„Jei šiandien tarp mūsų gyventų senyvas Faustas, jo jaunystė būtų prabėgusi karo metais, - savo viziją aiškino G.Varnas. - Man svarbu priartinti operą prie šių dienų publikos, kad pasakaitės virstų gyvu teatru".
Po Bratislavos G.Varnas prisiminė darbą Lietuvos ir Latvijos nacionalinėse operose kaip rojaus palaimą - mat Baltijos teatruose kur kas daugiau tvarkos, nors sąlygos repetuoti čia ir prastesnės. Be to, slovakai mažiau įpratę prie modernios teatro kalbos. G.Varnui netgi teko slopinti choristų maištą, kai šie atsisakė scenoje šokti.
„Vis dėlto pasiekiau savo. Kartais operos režisieriui reikia geležinės rankos ir labai stiprių nervų", - pripažino G.Varnas.
Operas stato jau dešimtmetį
* G.Varno, kaip operos režisieriaus, karjera prasidėjo 1999 m. Latvijos nacionalinėje operoje R.Strausso „Salomėja„. 2002 m. jis šiame teatre pastatė G.Verdi „Kaukių balių“.
* Visos Lietuvoje režisieriaus pastatytos operos įvertintos svarbiais apdovanojimais. 2001 m. P.Čaikovskio „Pikų dama„ pelnė „Kristoforą“, o 2003 m. G.Verdi „Rigoletas„ - Auksinį scenos kryžių. 2008 m. G.Varnui įteiktas Auksinis scenos kryžius už C.Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikovos“ bei „Nedėkingųjų šokio" režisūrą.
