 |
| Kūno materija ir erdvė. Nuotrauka iš www.sashawaltz.de |
Birželio pabaigoje Berlyno Schaubuehne teatro Lenino aikštėje sceną keturias dienas valdė Saschos Waltz trupės Sascha Waltz & Guests trylikos šokėjų kūnai. Ne vienas Berlyno laikraštis savo „piaro“ skiltyje žiūrovus įspėjo bilietus įsigyti iš anksto. Ir ne be pagrindo. Schaubuehnės parteryje neliko nė vienos laisvos vietos, o anšlagas prie kasų nesumažėjo net ir po trečio skambučio. Choreografė rodė savo trilogijos „Kūnai“ („Koerper“) pirmąją to paties pavadinimo dalį. Trilogija „Kūnai“, kurią sudaro „Kūnai“, „S“ ir „neKūnas“ („noBody“) buvo kuriama 2000-2002 metais ir susilaukė įvairiausių šokio kritikų atsiliepimų. Pirmoji trilogijos dalis „Kūnai“ tarp gausių tarptautinių prizų buvo apdovanota ir Belgrado BITEF festivalio Grand Prix 2000 m., o to paties pavadinimo filmas, sukurtas kartu su 3sat/ZDF, 2001 metais gavo Briuselio Grand Prix Scènes d’ Ecran.
Šokio spektaklio „Kūnai“ pagrindinė tema – kūno estetika, jo galimybės bei ribos, savo ir svetimo kūnų suvokimas, jų materialumas bei dvasiškumas. Tiek idėjinė, tiek meninė spektaklio plėtotė puikiai apgalvota, nepaliekanti nė mažiausios nišos kritikai. Todėl nė kiek nenuostabu, jog pusantros valandos trunkantis spektaklis po nesuskaičiuojamų gastrolių pasaulinėje šokio istorijoje sukėlė tikrą furorą.
Nuo pat spektaklio „Kūnai“ pradžios žiūrovų žvilgsnį stengiamasi projektuoti į kūno materialumą, pasitelkiant bareljefo imitaciją. Kairėje scenos pusėje stovinti siena su joje įtvirtintu didžiuliu langą primenančiu stiklu formuoja šį trylikos beveik nuogų šokėjų bareljefą. Butoh šokio technikos judesiai kuria nepakartojamą vaizdą 3x4 metrų dydžio lange. Lėti smulkūs judesiai, vos pastebimas raumenų virpėjimas, atskirų kūno dalių pasirodymas bareljefo rėmuose suteikia spektakliui sakralumo.
Panašų sakralumo pojūtį teikia dviejų tariamų „kentaurų“ scena. Pusnuogio vyro (Nicola Mascia) ir pusnuogės moters (Annette Klar) artistiškumas keri. Čia ne tik išplečiama pusiau žmogaus, pusiau arklio mistinio gyvūno samprata, bet ir žymima apatinės kūno dalies modifikacija. 180° apsuktų pėdų vaizdas kuria mitinį subtilumą ir filosofinę potekstę: kaip mes suvokiame kūną? Kaip jį jaučiame? Kodėl kitokį kūną suprantame kaip mitinį? Kodėl nerealias kūno galimybes regime kaip pasakiškas ir kodėl jų vengiame? Toks žmogaus kūno dalijimas per juosmenį, kuomet apatinė kūno dalis valdo viršutinę, yra ne tik mitiškas, bet ir komiškas. Nepakartojamos estetinės išjautos kupina scena, kuomet „kentaurų“ stuburo slanksteliai suveriami iš porcelianinių lėkštelių ir kelis kartus traškant atskiriami, akcentuoja vieną iš svarbiausių žmogaus kūno dalių – stuburą, laikantį kūno masę ir koordinuojantį judesius.
Dėmesys vidaus organams fokusuojamas „juodosios rinkos“ scena. Dvi moterys pardavinėja širdį, plaučius, skrandį, kepenis, inkstus, blužnį, du vyrai savo ruožtu vizualizuoja šių vidaus organų darbą. Kelių magiškų triukų dėka širdies darbo bei iš pilvo traukiamos žarnos vaizdai kelia ne vien susižavėjimą ir nuostabą atlikimo originalumu, bet ir šleikštulį.
 |
| Spektaklio „S“ scena. Nuotrauka iš www.gf-kuehn.de |
Pasikartojančių scenų seka žiūrovai verčiami vėl ir vėl grįžti prie kūno ir jo dalių suvokimo temos. Šokėjų pasakojama istorija paprasta: „Pabudau ryte, pasitryniau akis. Nuėjau į vonią. Nusiprausiau veidą ir išsivaliau dantis. Gurgė pilvas, bet negalėjau nieko valgyti. Išgėriau porą gurkšnių kavos ir surūkiau cigaretę. Užsinorėjau į tualetą...“. Istorijos siužetas varijuoja, papildomas smulkiu kasdienių veiksmų, neatsiejamų nuo kūno dalių, apibūdinimu. Scenų poveikį lemia neatitikimai. Šokėjų krūtys tampa akimis, pilvas – lūpomis, viršugalvis – bamba, pažastis – liežuviu, alkūnė – užpakaliu ir pan. Toks pasakojimo paprastumas dera prie mažų kūno dalis vaizduojančių judesių.
Detaliai išanalizavus žmogaus anatomiją pereinama prie kūno materialumo erdvėje. Kūno erdvinį apibrėžtumą ne tik ryškina, bet, drįsčiau teigti, vienašališkai sąlygoja originali pusapvalė Schaubuehnės scena. Jos apvalumas, tariamo scenos apskritimo spindulys bei jo pusinis plotas matuojami trylikos šokėjų ūgiais. Žaidžiant šia gyva žmonių grandine, scenoje formuojami pasigėrėjimo kupini reginiai. Šokėjų judesiai tikslūs ir iš anksto apskaičiuoti. Žinoma, neišvengiamai naudojama šiuolaikinio šokio atsipalaidavimo, kūno kontaktų technika, kritimai ir šuoliukai bei tango elementai. Vietomis spektaklio vientisumą pagrįstai ardo chaotiškas šokėjų judėjimas, metaforų ar imitacijų gausa, būdingi vėlesniems Saschos Waltz spektakliams. Toks disbalansas nė kiek neerzina, netgi atvirkščiai – harmoniškoms ir vientisoms scenoms teikia neaprašomos kūno galios pojūtį.
Muziką (Hans Peter Kuhn) ir apšvietimą (Vallentin Gallé, Martin Hauk) nustelbia choreografinė bei režisūrinė plotmės, tačiau geriau įsižiūrėjus/įsiklausius, pastarųjų svarba tampa akivaizdi. Muzika reguliuoja dramatiškumą, šviesos išskiria vieną ar kitą šokėją, tą ar kitą kūno dalį. Šis atidus spektaklio apipavidalinimas leidžia skleistis savitam Saschos Waltz choreografiniam pumpurui.
Ir nors pirmą kartą susipažinus su choreografės darbais ir 2005 metais tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu rengtoje konferencijoje žiūrint filmo „Kūnai“ ištrauką šis šokio spektaklis nė truputėlio „neužkabino“, dabar, t.y. praėjus dvejiems metams po pirmųjų įspūdžių, Saschos Waltz estetika tiesiog pritrenkė. Choreografės siunčiamai žinutei apie kūno sakralumą ir jo galią prireikė laiko, kad pasiektų savąjį adresatą. Tenka pripažinti, jog laiko reikia ne vien tam, kad pamatytume kitus panašaus pobūdžio spektaklius, kad išmoktume lyginti ar pastebėti skirtumus bei suvokti kitokį teatrališkumą, bet reikia laiko ir tam, kad subręstų pats spektaklis, augtų ir skleistųsi jo aura, randanti savąjį žiūrovą.
