Liūdna komedija Tagankos teatre

2011-07-07 Menų faktūra
Scena iš 1965 m. spektaklio „10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį”

aA

Maskvos Tagankos teatro drama galbūt jau eina į pabaigą, bet šiandien tik pasiekta kulminacija, o finalas nenuspėjamas. Ir visa ji „parašyta" sekant geriausiomis Gogolio karčių komedijų tradicijomis.

Maskvos miesto kultūros departamentas nepatvirtino teatro vadovu ilgamečio teatro aktoriaus Valerijaus Zoltuchino. Tačiau vadovams skirti iš karto buvo pakeista teatro struktūra - meno vadovo ir direktoriaus pareigos, kurias puikiai derino Jurijus Liubimovas, tapo atskirtos. Laikinai eiti direktoriaus pareigas paskirtas aktorius Sergejus Korotčionkovas, praneša „Ria Novosti". Bet jis, pasak aktorių, nėra vadybininkas, jis rūpinosi teatro statybomis ir ūkiu.

Eiti meno vadovo pareigas dabar turės meno taryba. Dėl Zolotuchino, kurį teatro aktoriai norėjo matyti Liubimovo vietoje, taip pat jau abejojama - jis pats turi savo teatrą Barnaule. Ir jam jau 70 metų.

Liubimovo pasitraukimą departamentas patvirtino, bet prieš išeidamas atostogų (iki atleidimo liepos 16 d.) vadovas nepratęsė trumpalaikių kontraktų 15 aktorių ir dar 19 kitų teatro darbuotojų (kuriems būdavo pratęsiama visada). Dabar laikinai einančiųjų užduotis - rasti būdus pratęsti sutartis, antraip kitas sezonas pakimba ant plauko.

Meno taryba kol kas turės imtis ir teatro meninės politikos, spręsti, ką teatras turėtų statyti. Taip pat numatoma ir teatro patariamoji taryba, kurioje turėtų būti kultūros, meno, mokslo, verslo žmonės, atstovai iš šalies Kultūros ministerijos ir teatro sąjungos.

Kaip pabrėžė ne vienas teatro apžvalgininkas ir kritikas, drama Tagankoje atskleidė visišką Rusijos repertuarinių teatrų krizę, ir pirmiausia derėtų imtis sisteminės pertvarkos. Bet net ir patys teatro aktoriai sutinka, kad „Teatr na Taganke" mirė po ilgos ir sunkios ligos, šiandien jo epocha baigėsi, ir bet kokiu atveju rytoj tai jau bus kitoks teatras.

Parengta pagal Rusijos spaudą

 

Užsienyje
  • Keturi teatriniai vakarai Paryžiuje

    Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: visi dirba tuo pačiu principu, tik skiriasi darbo kokybė.

  • Į Prancūzijos teatrą skverbiasi klastinga cenzūra

    Regionuose ima ryškėti nauja cenzūros forma: vengiama rodyti spektaklius, kurie galėtų įžeisti kai kuriuos vietos gyventojus. Tarsi dalį visuomenės reikėtų nuo kažko saugoti. Bet nuo ko?

  • Pojūčių galia. Kuo traukia Łukaszo Twarkowskio teatras

    Jo vaidinimais vieni nepaprastai žavėjosi, kiti juose kankinosi, o didesnė dalis ne juokais sumišdavo. Jis kūrė idealią medžiagą hipsterių kultui.

  • Prisiminimų ir tikrovės peizažai

    Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.

  • Mūzos ir medūzos

    Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.

  • Integracija kaip teisė priimti sprendimus

    Pokalbis su festivalio „No Limits“ organizatorėmis Elisabeth ir Christina Schelhas: ne tik pristato negalios paliestus žmones kaip profesionalius kūrėjus, bet ir sprendžia problemas.

  • Lietuvos šiuolaikinis cirkas Prancūzijoje: vertingos pamokos menininkams ir žiūrovų „Cʼest génial“

    Baigėsi Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Šiuolaikiniu cirku garsėjančioje šalyje buvo pristatyti trys lietuviški spektakliai.

  • Gaivaus oro gūsis šokio scenoje

    Lietuvos sezone Prancūzijoje pristatyta plati choreografinių darbų panorama: „Lietuvos šokis atrodo nepaveiktas griežtų kodų ir kartais dulkėtos istorijos, supančios šią meno formą Prancūzijoje“.