
![]() |
Viskas, pirmieji mokslo metai ėmė ir praėjo. Tiesa, dar liko keletas rimtų rašinių (egzaminų mano specialybėje nebūna) ir pokalbių su dėstytojais apie kitų metų dalykus ir atsiskaitymo formas. Dar liko susitikimas su kurso draugais ir vasara... Sunku sustoti, rodos, taip neseniai įsibėgėjus. Vienus atsiskaitymo terminus keitė kiti, knygos keitė knygas, mintys keitėsi atminties ir idėjų iškarpomis, aš ėmiau ir pasikeičiau. Bet, norėdama išvengti didelio savo asmens susvarbinimo, kalbėsiu pastebėjimų kalba. Šiaip, kad pasislėpčiau.
Panašu, kad didžioji dalis Londone organizuojamų teatrinių projektų skirti pusiau aklam ir pusiau kurčiam londoniečiui. Patys britai pripažįsta, kad didžioji jų dienų tragedija – abejingumas, dažnai slepiamas po santūrumo ir tolerancijos kauke. Nesididžiuoti savo socialine padėtim ar nedemonstruoti finansinių galių išmokyti jaunuoliai šiandien „tolerantiškai“ prasilenkia su daugeliu socialinių problemų, manydami, kad karas, badas ir maras gali ištikti kažką kitą, kažkur toli. Todėl nerimas dėl šiandieninio žmogaus abejingumo įvairiausiomis formomis transformuojamas į socialinius teatrinius projektus, performansus, eksperimentinio teatro spektaklius ir gyvojo meno (live art) kūrėjų pasirodymus. Sukrėsti, paveikti, išprovokuoti diskusiją, kartu patirti fizinį skausma, sunervinti, mesti klausimą – tokia yra daugelio kūrėjų misija. Tiesa, kartais stiprus socialinis užtaisas būna per daug ryškus, ir bet koks meninės kokybės parakas išgaruoja jau pirmojoje scenoje.
Tokia buvo mano pirmoji patirtis Karališkajame rytų Stratfordo theatre (Theatre Royal Stratford East). Spektaklis „Gladiatorių žaidimai“ (Gladiator Games) pasakoja prieš šešerius metus viename Anglijos kalėjimų nužudyto dvidešimtmečio Zahido istoriją. Prieš tai reikalų su policija neturėjęs azijietis įsivėlė į grupinį nusikaltimą ir atsidūrė vienoje kameroje su svastikomis tatuiruotu britu, kuris paskutinę Zahido bausmės dieną jį negyvai uždaužė kameros stalo koja. Tik atkaklių nužudyto jaunuolio šeimos pastangų dėka paaiškėjo, kad „gladiatorių žaidimai“ – mėgstamas britų kalėjimo prižiūrėtojų užsiėmimas. Tyčia į vieną kamerą uždarydami skirtingų rasių ar įsitikinimų jaunuolius, jie stebėdavo kankinantį ir, kaip vėliau paaiškėjo, dažnai tragiškai pasibaigiantį jaunuolių gyvenimą kartu. Istorija susilaukė žiniasklaidos atgarsio ir tapo pagrindu dramaturgės Tanika Gupta pjesei.
![]() |
„Gladiatorių žaidimai” - arena, kurioje nugalėtas teatras |
Bandžiau žiūrėti visaip, bet galų gale supratau, kad čia nėra tik different culture (kita kultūra). Tai tiesiog iš esmės buvo blogai. Bet tai parodė dar vieną Londono kultūros pusę – kūrėjai tragiškai nepasitiki savo žiūrovu. Bandydami pasiekti auditoriją, jie renkasi statistiniam televizijos žiūrovui priimtiną kalbą, teigia mintį, perša atsakymą... Istorijos pabaiga aiški, kaltieji taip pat įvardijami iš karto, personažai nepasižymi sudėtinga psichologija, kiekvienas istorijos dalyvis – vienas iš mūsų kasdien sutinkamų praeivių. Panašu, kad kūrybinės grupės prioritetas buvo istorijos, socialinių problemų pusėje, o teatro scena tapo televizijos, statistinio žiūrovo ir neišradingų aktorių įkaite.
Nepasitikėjimą meno vartotojais rodo ir žvaigždutėmis bei didžiųjų laikraščių citatomis nusagstyti naujų knygų viršeliai ar spektaklių, filmų, koncertų recenzijos. Juokingiausia, kad dažnai spektaklio antruoju pavadinimu tapusios citatos būna tik iš konteksto išplėšti sakiniai. Pavyzdžiui, ant bilieto į „Gladiatorių žaidimus“ tupi New York Times citata: „a pioneering theatre“ (novatoriškas teatras). Tiesą sakant, daugiau nieko gero apie spektaklį bei teatrą šis laikraštis citatos motininėje recenzijoje ir nepasakė... Žvaigždutėmis spektaklį apdovanoję kritikai taip pat nė kiek nekalti – jas tekstams dalina rubrikos redaktoriai, atsižvelgdami į tai, kaip vienas ar kitas recenzentas atsiliepia apie spektaklį. Tokio vertinimo sistema nenumaldomai sukasi, prieš pasirinkdamas renginį ar knygą paskaičiuoji žvaigždutes, perki bilietą, tau pasako visą tiesą, tu sužinai savo visuomenės problemas. Ir jau nebeaišku, kas čia kaltas – visuomenės vartotojiškumas, svarbus kritikų vaidmuo, laiko trūkumas ar... abejingumas.
![]() |
Dėstytoja Helen spektaklyje „Namas priešais” (The House Opposite) |
Taigi ratas, kurį čia taip ilgai bandau pasukti, manau, kažkiek pasisuko... Visuomenės jautrumą bandantys išprovokuoti menininkai supranta, kad britai vis dar jaučiasi saugūs ir nepažeidžiami savo salelėje. Visas pasaulis kalba jų kalba, savo brolius siunčia pasaulio gelbėti nuo terorizmo, bet alpsta matydami plastinės operacijos nuotraukas. Panašu, jog šita karta tiki, kad viską galima atlikti internetu, blogiečius šaudyti kibernetiniai šautuvėliais, o ką jų moterys daro, kad krūtys atitiktų jų delnų standartus, yra tik pačių moterų reikalas...
Klauskite...
Su meile,
Ieva
Keletas nuorodų:
http://www.thisisliveart.co.uk/
http://www.pochanostra.com
http://www.orlan.net/, http://www.stanford.edu/class/history34q/readings/Orlan/Orlan.html
http://www.anniesprinkle.org/
http://www.bobbybakersdailylife.com/