Geriausias „užsienietis“ Italijoje

2007-06-14

aA

Įėjimas į Piccolo Teatro Milane

Birželio 11 dienos vakarą Italijos Piccolo Teatro Milane Scatola Magica salėje buvo pagerbti geriausi teatro menininkai, kuriuos daugiau nei dvidešimtyje nominacijų išrinko ir prizais apdovanojo Italijos Nacionalinė teatro kritikų asociacija (Associazione Nazionale dei Critici di Teatro – A.N.C.T.). Premijos, kuri laikoma Italijos teatriniu „Oscaru“, laureatų sąrašuose tarp geriausių Italijos teatro kūrėjų yra lietuviškas vardas: režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Faustas“ pagal Johano Volfgango von Goethe‘s draminę poemą pripažintas geriausiu užsienio spektakliu, rodytu Italijos teatruose per 2006-2007 m. sezoną.

Kritikų asociacijos prezidentas Giuseppe Liotta, susirinkusiam salėje Italijos teatro elitui pristatydamas šių metų laureatus pabrėžė, kad apdovanojimas teikiamas visų pirma už „meninę kokybę, bet ne už dydį ar svarbą“.

Pristatant Nekrošiaus „Faustą“, buvo perskaitytas oficialus ANCT kritikų verdiktas: „E. Nekrošius sutinka iššūkį, mestą Goethe‘s „Fausto“ daugiau kaip prieš du šimtmečius – iššūkį scenai peržengti pačią save ir tapti pasauliu ir pasaulio pabaiga. Faustas meta iššūkį žmogaus galimybėms, Goethe – literatūros ir teatro galimybėms. Nekrošius jiems atsako peržengdamas teksto ribas, atskleisdamas jo švytėjimą, trapią jausmų aurą, sujungdamas juos savo spektaklio ženklų ir daiktų judėjimo partitūroje, išdidindamas poetinio teksto emocinį daugiaprasmiškumą ir galimybes, tuo pačiu perteikdamas tankų šio kūrinio kultūrinių, simbolinių ir psichologinių ženklų tinklą.

Rezultatas yra nepaprastai vaizdingas ir hipnotizuojantis spektaklis. Nekrošius grįžta prie pažinimo ir žmogaus, vyro ir moters, moters ir meilės tragedijos, kurią atsargiai mėgina atskleisti tik finale – trapiame, abejojančiame ir apnuogintame, kuris iš tikrųjų ir nėra finalas. Ne vien tai: monumentalų, daugiasluoksnį, polimorfišką ir enciklopedinį Goethe‘s kūrinį Nekrošius praturtina keisdamas ritmus ir registrus. Į grandiozinę ir nestandartinę epinę-dramatišką „Fausto“ 1831 m. antrosios dalies kompoziciją, ir tragišką 1808 m. „Fausto“ pirmosios dalies struktūrą (kurią ir naudoja Nekrošius), lietuvių režisierius įkomponuoja lyrišką gaidą, kuri atliepia Geothe‘s šedevrui pagal slaptą vidinį laiką. Tai apdovanoja žiūrovą keistos, neįprastos ir svajingos magijos žavesiu.“

Prizas Eimuntui Nekrošiui. Meno forto nuotraukos

Geriausiu sezono aktoriumi už daugelį sukurtų personažų pripažintas Umberto Orsini, neseniai šventęs savo 50 metų scenoje; geriausia aktore pripažinta Nicole Kehrberger, sukūrusi Medėją Antonio Latellos dar nebaigtame work in progress „Medėjos studijos. I skyrius. Jasonas“. Metų režisieriais tapo Elio De Capitani ir Ferdinando Bruni už pirmają Tony Kushnerio pjesės „Angelai Amerikoje“ dalį, metų spektakliu pripažintas Genujos Teatro Stabile „Svet. Šviesa spindi tamsoje“ pagal Levo Tolstojaus apsakymą (režisierius – Marco Sciaccaluga). Geriausia scenografe apdovanota Margherita Palli, daugiausiai bendradarbiaujanti su režisieriumi Luca Ronconi. Geriausiu festivaliu pripažintas Turino „Festival delle Colline Torinesi“.

 

Meno forto, Menų faktūros inf.

Užsienyje
  • Operos teatrai Artimuosiuose Rytuose: sultonai, prestižas ir traviatos

    Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?

  • Simuliacijos kaip stimuliacija

    Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.

  • Zagrebo teatre – LNDT koprodiusuotas Antano Obcarsko spektaklis „Acid“

    Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.

  • Šventojo Gralio paieškos Rygos scenose

    Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.

  • Seksualinė prievarta – ir smurtas, ir kūryba

    Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.

  • Festivalis kaip kolektyvinės kūrybos veiksmas (2)

    Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.

  • Festivalis kaip kolektyvinės kūrybos veiksmas (1)

    Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.

  • Ką teatruose matysime šį sezoną

    2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.