Tęsiame patirtis ir įspūdžius iš 23-iojo Pasaulinio lėlių teatro festivalio (Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes) Šarlevilio-Mezjero mieste Prancūzijoje.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis – septyni pagrindinės programos spektakliai, trys off, trys parodos, vienas akademinis renginys, vienas koncertas, – ir naudojamų priemonių, ir temų, ir kalbėjimo apie tuos pačius įvykius bei procesus skirtingoms amžiaus grupėms aspektais ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Septyni pagrindinėje programoje pristatyti baltiški spektakliai – nepaprastai skirtingi (išskyrus du to paties ciklo pasakojimus, kurtus kartu su ta pačia slovėnų komanda), bet galima rasti visiems jiems temomis ar pasirinktomis estetinėmis priemonėmis pritariančių tarptautinių balsų. Estijos jaunojo žiūrovo teatro „Berniukas ir drugelis“ (rež. Leino Rei), skirtas vaikams nuo trejų metų, sukurtas pagal to paties pavadinimo 1915 m. Antono Hanseno Tammsaarės kūrinį. Spektaklio idėjai apie gamtos grožį ir trapumą perteikti pasitelkiami objektai, lėlės, šviesos efektai, bet vis dėlto aktorius čia lieka svarbiausiu pasakotoju. Dėmesiu gamtai ir savo aplinkai bei pasirinktomis išraiškos priemonėmis „Berniukas ir drugelis“, regis, kalba beveik ta pačia kalba kaip „Aš esu mano NAMAI“ bei „Išskristi“. Pastarojo spektaklio jautrus žvilgsnis į skirtingų rūšių ir prigimčių gyvūnų draugystę susikalba ir su Kauno valstybinio lėlių teatro festivalyje parodytu „Liūtu ir Paukščiu“ (rež. Cata Csató). Skirtingomis priemonėmis ir skirtingo dydžio scenoms sukurti darbai taip pat panašiai kalba apie laisvę: laisvą pasirinkimą saugoti, globoti ir mylėti paukštį, kurį turėsi paleisti; taip pat ir apie gamtą, kuri, ką žmonija bedarytų ir sau bepasakotų, vis tiek lieka laisva ir nenuspėjama.
Laisvė, laisvas pasirinkimas, laisvės kaina ir vertė žmogaus gyvenimui nuskambėjo nemažoje dalyje matytų festivalio programos spektaklių. Ypač ryškus laisvės, laisvo pasirinkimo, laisvos dvasios, laisvos tautos apmąstymas buvo justi istorinėmis temomis sukurtuose spektakliuose. Latvijos lėlių teatro „Sibiro haiku“ (rež. Valteras Sīlis), sukurtas pagal Lietuvoje gerai žinomą ir jau dviejų sceninių interpretacijų sulaukusią Jurgos Vilės ir Linos Itagaki to paties pavadinimo grafinę novelę, pasakoja apie laisvo žmogaus dvasios stiprybę ir laisvos Lietuvos viltį, kurios nepajėgė palaužti sovietų okupacijos ir trėmimai. Latviška šio kūrinio interpretacija sukurta visai kitomis priemonėmis nei lietuviškieji pastatymai. Gyvai scenoje kuriama animacija ir garso efektai festivalio metu derėjo su nepaprastos apimties ir paveikumo danų trupės „Hotel Modern“ spektakliu „Kamp“ (autoriai Hermanas Helle, Pauline Kalker, Arlène Hoornweg), pasakojančiu apie Aušvico koncentracijos stovyklą. „Kamp“ vaizduotas trumpesnis laiko tarpas ir kitoje Europos vietoje vykusios Antrojo pasaulinio karo baisybės, bet gyvai kuriami filmai spektaklius jungia ne tik temos, o ir priemonių pasirinkimu. Tiesa, latvių spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų ir yra kur kas džiugesnis, jame pasakojama ir juokaujama šviesiai, viltingai, nors perteikiami tragiški įvykiai. O štai spektaklyje „Kamp“ šviesos beveik nėra: nors čia irgi juokaujama, bet juokas piktas, ironiškas. Didelę sceną užpildantis koncentracijos stovyklos maketas su pusketvirto tūkstančio nė sprindžio nesiekiančių figūrėlių, atskleidžia vieną įtemptą, skausmingą, mirties ir neteisybės perpildytą dieną. Tik vilties, kad kita diena būtų kitokia, šiame spektaklyje nėra.
Toje pačioje Aušvico koncentracijos stovykloje vyksta ir Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Pasirinkimas“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) veiksmas. Tačiau šie du kūriniai, jų pasakojimas ir estetinės priemonės – labai skirtingi. „Pasirinkimas“ kalba ne grubiomis miniatiūromis ir ironija atskiesta neviltimi, o šokančio žmogaus kūno ir natūralaus dydžio žmogaus kūno dalių lėlėmis perteikiamu poetišku tragizmu. Estetiniu požiūriu spektaklis pasirodė gana artimas belgų trupės „Mossoux-Bonté“ kūriniui „Les nouvelles hallucinations de Lucas Cranach L’Ancien“ („Naujosios Luko Kranacho vyresniojo haliucinacijos“, rež. ir choreogr. Patrickas Bonté ir Nicole Mossoux), po pasaulį keliaujančiam nuo 1990 metų. Spektakliai labai skirtingi, tačiau artimi tuo, kaip pasiduoda vizijų pasauliui, kuriamam iš judesio ir žmogaus kūno fragmentų: belgų kūrinyje – gyvų, rodomų sumanioje scenografijos konstrukcijoje esančiuose languose, lietuviškame – aktorės, šokėjos, choreografės Sigitos Mikalauskaitės kūną papildančiomis ir atkartojančiomis lėlėmis-kūno fragmentais iš trapios, peršviečiamos medžiagos.
Įvairiomis priemonėmis apmąstytas medžiagiškumas – dar viena pagrindinės festivalio programos ir Baltijos šalių spektaklių jungtis. Gertrūdos gatvės teatro iš Latvijos spektaklis „Malkų keliai“ (rež. Andrejas Jarovojas) skirtas medžiui – augalui ir materijai – apmąstyti. Popierius, rąstai, malkos, iš jų kuriamas miškas – šis keistas, užburiantis, fizinis ir vizualus kūrinys įvilioja į gamtosauginių klausimų ir žmogaus ryšio su savo aplinka svarstymus. Spektaklis puikiai susikalba su teatrų „Furnikaï“ ir „Lʼentrouvert“ spektakliu „Mizu“ (idėjos aut. ir rež. Satchie Noro, Élise Vigneron), kuriame tyrinėjamas vanduo ir įvairios jo būsenos; taip pat – trupės „Terron“ spektakliu „Popierinė oda“ (rež. Nuria Alvarez Coll, Miguelis Garcia Carabiasas) ar režisierės Macarenos Recuerdos kūriniu „Ką daryti su kūnu“, kuriuose tyrinėjamas popierius kaip materija.
O žvelgiant į platesnį Baltijos šalių vizualiojo teatro kontekstą, kurį festivalio metu pristatė teatrologės iš Estijos ir Latvijos Madli Pesti ir Kitija Balcare bei Lietuvoje vizualųjį teatrą kuriantis režisierius Žilvinas Vingelis, akivaizdu, kad susikalbėjimo, bendrystės taškų su daugybės pasaulio šalių kūrėjais turime ir daugiau.
Vienas tokių pavyzdžių, kaip bendra tema ir panašūs klausimai gali peržengti šalies ar regiono ribas, buvo festivalyje pristatytas projektas „Transportas“ (rež. Tinas Grabnaras). Iš septynių partnerių bendradarbiavimo gimęs šešių spektaklių ciklas tyrinėja transportą pačia plačiausia prasme: kaip judame po pasaulį ir kokias pasekmes tas judėjimas turi mums patiems, mūsų aplinkai ir planetos ateičiai. Du šio ciklo spektakliai: Klaipėdos lėlių teatro „Transportas: Prisisekite saugos diržus!“ ir Estijos jaunojo žiūrovo teatro „Transportas: fronto linija“ tapo ir Baltijos programos dalimi. Pirmas tris ciklo dalis Lietuvoje galėjome pamatyti šių metų festivalyje „Materia Magica“, o birželį įvykusi premjera Klaipėdoje užbaigė visą šešių kūrinių ciklą ir jie pradėjo keliauti kartu. Miniatiūrinių figūrų kūriniai įvilioja į mažučių personažų pasaulius: aktoriams papasakojus apie tai, ką matome, suteikus šiek tiek informacijos apie nagrinėjamą temą, į spektaklį atsargiai įvesti žiūrovai galiausiai paliekami patys vaizduotėje užbaigti statiškų miniatiūrų ir nepaprastai tikslaus garso takelio kuriamus filmus apie žmonijos ir planetos gerovę bei ateitį užgožiančius siaurus turtingųjų, galingųjų ir tokiais norinčių tapti interesus.
Pagrindinės programos ir paskaitų pasakojimus apie Baltijos šalių vizualųjį teatrą bei kultūrą papildė Estijos, Latvijos ir Lietuvos lėlių teatro dabartį bei praeitį pristačiusios parodos, programoje off parodyti darbai (Agnės Muralytės „Išnykstu“, „Psilikono teatro“ „Širdys ir kaminai“ bei Estijos jaunojo žiūrovo teatro „Musė, tarakonas ir voras“ (rež. Leino Rei)), taip pat trijų Baltijos šalių jungtinis koncertas, kuriame grojo estas Silver Sepp, latvių duetas ZeMe bei lietuvės thelastsunday ir Jausmė.
Stebint Baltijos šalių atstovų pasirodymus Šarlevilyje-Mezjere nė nekilo abejonių, kad einame tais pačiais keliais, kaip ir viso pasaulio vizualiojo teatro kūrėjai – tolyn nuo lėlių, arčiau naujų ir naujai prakalbinamų materijų bei objektų. Neatsitiktinai ir šiųmetė Baltijos šalių programa buvo formuojama Baltijos vizualiojo teatro virtinos sumanytojų ir rengėjų: matant, kad Pabaltijy ir likusioje Europoje su lėlėmis dirbama rečiau, kad vizualusis pasakojimas ir noras eksperimentuoti įvairiomis medžiagomis ima viršų, nesunku suprasti, kodėl nuo 2022 m. rengiama būtent Baltijos vizualiojo, o ne lėlių, teatro vitrina. Ir nors galima dėl to apgailestauti, tačiau festivalio metu pavyko ir vėl įsitikinti, kad aukšto meistriškumo vizualusis teatras turi ne mažesnę galią vienyti kūrėjus ir žiūrovus bei įvilioti visus į ritualui artimus kolektyvinius patyrimus nei tradicinės lėlės.
Festivalis taip pat nepaliko abejonių ir dėl to, kad mums dažnai atrodančios lokalios temos svarbios ir tarptautiniu mastu: net ir vietinių klasikos tekstų pastatymai, mūsų istoriniai pasakojimai ar liaudies kultūros įkvėpti kūriniai rado atgarsių ir tarp žiūrovų, ir tarp kitų festivalio programos spektaklių. Kita vertus, net ir per daug neišsišokdami estetikos ir temų panoramoje, net ir bendradarbiaudami su užsienio kūrėjais, net ir atsidūrę tarptautiniame kontekste – liekame išskirtiniai tuo, kaip poetiškai, sumaniai, išradingai ir jautriai savo kūriniais perteikiame ryšius su istorija, kultūra ir aplinka. Kaip scenose juokaujame be pykčio ir nuoširdžiai kalbame sau ir savo aplinkai, regis, net negalėdami įsivaizduoti pasaulio be šaltos Baltijos bangavimo, be savų miškų, juose po samanomis saugomos mūsų istorijos, be nepriklausomybės, laisvės ir vilties, – net tada, kai labai tamsu ir baisu. Ir tuo, kokie stiprūs, garsūs ir kaip ryškiai matomi esame tada, kai susivienijame.
Festivalio apžvalgos pirmąją dalį kviečiame skaityti ČIA.
Autorės kelionę į Pasaulinį lėlių teatro festivalį Šarlevilio-Mezjero mieste bei teksto sukūrimą iš dalies finansavo Baltijos kultūros fondas
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
