Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjunga vakar paskelbė 2011-2012 teatro sezono apdovanojimus. Geriausio antikinės graikų dramos pastatymo kategorijoje buvo pripažintas Cezario Graužinio spektaklis „Edipas karalius". „Už Sofoklio „Edipo karaliaus" režisūrą, lakoniškai, įtaigiai ir šiuolaikiškai interpretuojančią antikinę tragediją",- taip skambėjo kritikų verdiktas.
Pirmąjį Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos apdovanojimą režisierius yra gavęs 2006 m. už savo pirmąjį Graikijoje pastatytą spektaklį - beje, taip pat pagal antikinės graikų literatūros kūrinį - Longo romaną „Dafnis ir Chlojė".
Apdovanojimas užsieniečiui kategorijoje „Už antikinės dramos pastatymą" - unikalus reiškinys, nes pastaruoju metu susiformavo kone tradicija nušvilpti užsieniečių režisierių spektaklius, sukurtus pagal graikų tragedijas.
Pats režisierius apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavo, nes tuo metu rūpinosi spektaklio „Turtas" (pagal Aristofano „Plutą") perkėlimu į Atėnų teatrą.
Graikijos teatro kritikas Yorgos Papanikolaou straipsnyje „Lakoniškas ir didingas „Edipas karalius" (2012 m. liepos 12 d.) rašė: „Jokių dekoracijų, jokių banalybių. Tik dvejos durys, kilimas, kėdė ir neįgaliojo ratukai - štai ir visi materialūs spektaklio objektai. Paprasta, taupu, nė ženklo postmodernizmo ar pozos. Vienintelė paspirtis vienuolikai į sceną įžengusių vyrų - garsas: trimitai ir būgnai pripildo erdvę mistikos.
Lietuvis režisierius neeksperimentavo, nemėgino dekonstruoti klasikinės dramos, nesudarkė jos teksto. Jis turėjo aiškią sceninę idėją ir tvirtą poziciją. Jo vizijos įkvėpti aktoriai drąsiai atliko rizikingą ekspediciją į tragedijos planetą".
Garsus intelektualas, rašytojas, antikinės dramos tyrinėtojas bei vertėjas Kostas Yorgosopoulos "Ta Nea" laikraštyje (2012 m. rugsėjo 17 d.) pavadinimu klausė „Laimės ar būtinybės kūdikis?"
„Graužinis sugalvojo ir pastatė nuostabiai harmoningą, estetiškai rafinuotą ir paveikų spektaklį. Septynis pagrindinius vaidmenis jis patikėjo trims aktoriams vyrams, tuo būdu parodydamas pagarbą tradicijai, nes būtent taip Senosios Graikijos laikais ir buvo statomos tragedijos. Tačiau jo spektaklis - aštriabriaunis, nepalytėtas saulėtosios Atikos ramybės, analitiškas, emocingas ir veržlus. Jis pagrįstas šiaurietiška protestantiška abejonės ir nerimo etika, jo forma paremta ekspresionizmo estetika ir Hofmannsthalio poetine filosofija. Graužinis yra teatro profesionalas, pasižymintis savo aiškia pozicija, kad ir ką jis bestatytų, jo spektakliai pasižymi gerai apmąstytu ryšiu su aplinka ir epocha. Gali nesutikti su jo vizija, tačiau jo niekados neapkaltinsi šarlatanzimu, amatininkyste ar plagijavimu. Jo „Edipas" - didžiulė pamoka pasipūtusiems neišmanėliams ir išsišokėliams režisieriams, kurie pastaraisiais laikais lyg erkės apniko antikinės tragedijos kūną".
Laikraštyje „Angeliophoros tis Kyriakis" Savvas Patsalidis („Metadraminis „Edipas karalius" (2012 m. rugsėjo 9 d.) konstatuoja: „Graužinis prisiliečia prie klasikinio teksto pagarbiai, tačiau be baimės ir be kompleksų. Atrodo, jis yra perpratęs bendražmogišką dramą, ir spektaklio erdvę panaudoja naudoja pasaulio, virstančio teatru, metaforai sukurti. Sprendžiant iš įtaigaus rezultato, jam tai pavyksta. Graužinio teatrinė kalba yra pagrįsta realizmu ir todėl gerai suprantama, tačiau jo spektaklyje nėra nė ženklo seklaus buitiškumo. Jis visais įmanomais būdais suspaudžia esamąjį (realųjį?) spektaklio laiką, kažkur ir kažkada įvykusią dramą paversdamas faktu apie mus".
Giannis Sargiannis autoriniame teatro kritikos tinklaraštyje „To Tetarto Koudouni" (2012 m. rugpjūčio 9 d.) susižavėjęs: „Nepaprastai reikšminga antikinės dramos interpretacija. Tai vienas keturių geriausių per pastaruosius 45 metus matytų spektaklių.
Spektaklio centre - išdidumas, su kuriuo personažai ir aktoriai pasitinka likimą. Ypatingai taupiom priemonėm Graužinis sukūrė modernią sceninę formą: be mažiausios pastangos nustebinti išradingumu ar pasirodyti šiuolaikišku, be jokio noro pademonstruoti, kad yra protingesnis už Sofoklį. Visi spektaklio dėmenys griežtai suvaldyti ir be išlygų paklūsta režisieriaus vizijai, tačiau gerai juntama jo didelė pagarba tragedijos tekstui".
Menų faktūros inf.
