Sudėtingoje politinėje situacijoje gyvenantys Vengrijos menininkai dažniausiai kuria ir visuomenei pristato aštrius, šių dienų aktualijas atspindinčius spektaklius. Vienas tokių kūrinių yra vengrų režisieriaus Vidovszky György ir teatro „Kolibri“ naujas darbas Budapešte – „Urban legends“, į kurio kūrybinę komandą buvo pakviesta prisijungti ir Šeiko šokio teatro meno vadovė, choreografė Agnija Šeiko.
Spektaklis savo forma ir pagrindine idėja yra labai panašus į klaipėdietiškas ekskursijas-spektaklius, pavyzdžiui, „Klajojančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ bei „Užpustyti“ (šis dažniausiai rodomas Neringoje). Naujasis spektaklis „Urban legends“ kalba ne tiek apie miesto architektūrą, kiek apie dramatišką vietos istoriją bei tragiškus Budapešto įvykius. Spektaklyje kartu su teatro „Kolibri“ aktoriais šoka ir vaidina būrys teatro akademijos studentų. Spektaklio premjera įvyks gegužės 4 dieną, Budapešto miesto gatvėse.
-----
Lietuvoje esate puikiai žinoma choreografė. Nepaisant to, kad dažnai esate kviečiama kurti užsienyje, šis darbas Vengrijoje – pirmasis. Kaip gavote kvietimą prisijungti prie spektaklio „Urban legends“ komandos?
Kvietimas kurti ir pažintis su šiuo Budapešte įsikūrusiu teatru įvyko gana seniai. Mes susipažinome Kinijoje, prieš aštuonerius metus, kai tiek aš, tiek jie reprezentavo savo šalių šokio sceną, o kvietimas dirbti kartu įvyko praėjusiais metais tarptautiniame gatvės menų festivalyje SPOT, Vilniuje. Būtent šiame festivalyje viešėjo teatro „Kolibri“ režisierius ir kaip tik tada jis ieškojo komandos pirmajam ekskursijos formato spektakliui Budapešte.
Pirmiausia esate choreografė, kurianti šiuolaikinio šokio spektaklius. Ar galėtumėte pasidalinti, kokie yra pagrindiniai skirtumai kuriant įvietintus pasirodymus, atviroje erdvėje, palyginti su darbais įprastoje scenoje?
Įvietintų spektaklių atviroje erdvėje formatas diktuoja specifinį judesį, reikalinga ir ypatinga dramaturgija, nes miestas ir gamta tampa pasirodymo scenografija bei sukuria savitas taisykles, tad tikrai negalima naudoti tų pačių kūrybos metodų, kurie naudojami kuriant pasirodymus scenoje. Šiuose pasirodymuose žiūrovas gauna tokį platų matymo lauką, tiek daug papildomos informacijos, kurios įprastoje scenoje galima išvengti. Atviroje erdvėje žiūrovo dėmesys gali nukrypti, o pats pasirodymo maršrutas taip pat padiktuoja, kaip viskas vyksta, tad režisierius į visus šiuos komponentus turi atsižvelgti ir jautriai reaguoti.
Kokia pagrindinė spektaklio „Urban legends“ idėja?
Visa kūrinio dramaturgija paremta Budapešto jubiliejaus proga sukurtomis novelėmis, kuriose perteikiami įvairūs šio miesto rajonų pasakojimai. „Urban legends“ pasirodymas plėtoja ne tik tėčio ir sūnaus istoriją, jų ego bei savasties paieškas, tačiau atliepia ir Vengrijos politinį kontekstą.
Šiame gatvės spektaklyje kalbama ir apie pokyčius, kuriuos išgyveno ir Lietuva, išėjusi iš sovietinės santvarkos. Spektaklio pabaiga vyksta Budapešto stoties rajone, kuriame šiuo metu stovi didžiuliai prekybos centrų, parduotuvių tinklai, kurie tarsi simboliškai pažymi, kur Vengrija „atėjo“ ir tuo pačiu užduoda klausimus, ar mes dėl to siekėme laisvės, nepriklausomybės, - tam, kad „ateitume“ čia, kur viskas korumpuota, kur viskas remiasi tik pirkimo-pardavimo santykiu? Šiuo metu Vengrijoje vyksta sudėtingi politiniai procesai, žmonės gyvena valstybėje, turinčioje autoritarinio režimo požymių, teatrai čia yra uždaromi, jei tik neatitinka vyriausybės politikos ar nėra jai pakankamai lojalūs. „Kolibri“ teatras, būdamas svarbia kultūros organizacija ir populiariu vaikų ir jaunimo teatru, Budapešte naudojasi galimybe ir privilegija kelti klausimus ir kalbėti apie politinę situaciją.
Kas turėjo įtakos renkantis spektaklio vyksmo vietas?
Šįkart yra kiek kitaip, nei kituose mano kuriamuose šokio spektakliuose atvirose erdvėse, kuriuose itin svarbi architektūra arba gamtos peizažai – spektaklio „Urban legends“ vietas diktuoja istorinės patirtys ir net tos vietos, kurios nebeegzistuoja. Visa tai kiek primena mano anksčiau kurtą spektaklį-ekskursiją „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, ten taip pat kalbame apie dalykus, kurių nebėra. Spektaklyje Budapešte yra viena scena, kurioje šokėjai atlieka tarsi įvykusios tragedijos veiksmą. Budapešte, kai tik atsidarė sienos, visi buvo laisvi, veikė pirmasis naktinis klubas, kuriame per vieną vakarėlį, nepaisydami saugumo taisyklių, linksminosi per daug žmonių, o pasklidus gandui, jog įvyko konfliktas ir kažkas kažką nužudė, kilo masinė panika, žuvo trys jaunos merginos. Dabar šioje vietoje veikia didžiulis sporto klubas, prie kurio spektaklio metu atliepiame įvykusią tragediją. Tad spektaklyje „Urban Legends“ svarbi ne kiek aplink esanti architektūra, kiek konkrečių vietų istoriniai įvykiai.
Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrėte kūrybos procese?
Didžiausias iššūkis buvo tinkamai sujungti vaidybinius elementus, teatro dramines scenas su judesiu bei įtraukti šokio studentus, kurie neturi daug šokio atvirose erdvėse patirties. Jiems reikėjo perteikti tarsi filmo konstravimo metodus – neilgose šokio scenose turėjo būti didžiausia jų dėmesio koncentracija bei atrasti tinkamiausi judesiai.
Visa kūrybinė komanda dirbo labai darniai, visi vieni kitus palaikė ir buvo labai įsitraukę, kadangi tai yra pirmas šio teatro audiospektaklis tokio pobūdžio atviroje erdvėje. Labai džiaugiuosi, kad visame kūrybiniame procese galiu dalytis savo patirtimi.
Neseniai Jūs, Agnija, buvote išrinkta Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke. Ar tai reiškia, kad choreografinės kūrybos bus mažiau? Kokios užduotys laukia asociacijoje ir kokie tolimesni Jūsų planai?
Tai nėra mano viso laiko reikalaujančios pareigos, tad tikrai neatsisakysiu savo kūrybinių idėjų. Manau, kad tinkamai paskirsčiusi laiką ir dėmesį tikrai sugebėsiu tiek vadovauti Šeiko šokio teatrui, tiek dėstyti universitete, tiek būti Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke. Ateities planų yra tikrai be galo daug. Asociacijoje strateguojame, kaip galėtume sustiprinti šokio pozicijas kultūriniame lauke, kaip įmanoma pagerinti šokėjų ir choreografų darbo sąlygas, bei esame pasirengę nuosekliai tęsti ankstesnius darbus. Tiek teatre, tiek asociacijoje planuojame plėtoti regioninę veiklą, kad ir mažesniuose miestuose ir miesteliuose būtų kuo daugiau šiuolaikinio šokio pasirodymų.
Netrukus su Šeiko šokio teatro spektakliu „Užpustyti“ iškeliausime gastrolių į Ispaniją, kur turėsime net devynis pasirodymus. Tad ir toliau tęsiasi dideli kūrybiniai sumanymai, spektaklių atstatymai, pasiruošimas Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje bei nauji projektai, kurių premjeros numatytos per ateinančius trejus metus.
„Menų spaustuvės“ informacija
