Pasitaiko, koks nors leidinio redaktorius užsako spektaklio recenziją, o aš galvoju: „Malonus žmogus, negi neparašysi?“
Būdamas kritikas, spektaklyje ne visada pasiduodi kai kuriems dalykams. Pavyzdžiui, palinksminimams, nes tave taip linksmina jau aštuonioliktą kartą šį sezoną.
Teatras tiki savo premjera ir iš kritiko tikisi kažkokio palaikymo, o kartais ateini ir matai, kad neturi ką palaikyti.
Jei pradedu galvoti, kam Dievas sugalvojo teatrą, jei svarstau apie teatro genezę, tai aišku, jog spektaklis yra visiškas šlamštas.
Norėčiau, kad mano tekstą perskaitęs žmogus norėtų toliau kurti, o ne pasikarti.
Tai – kritikų žodžiai. Jų autoriai skirtingi, tačiau ilgiau pabendravus su bet kuriuo jų kiekvienas pasirodo turįs ir atvirumo, ir ironijos, ir vilties, ir nevilties, ir kuklumo, ir pasitikėjimo savimi. Vienos savybės dominuoja, kitos matyti tik iš tolo. Pokalbiuose su kritikais apie juos pačius atsiskleidžia kur kas daugiau charakterių ir teatro vertinimo spalvų nei recenzijose, apribojančiose žmogaus raišką konkrečių kūrėjų, temų bei meninių sprendimų kontekste. Žinoma, skaitytojams svarbiausia tai, kas randama tekstuose – koks skirtumas, ką sau tyliai galvojate, jei neišleidžiate to į aplinką? Tad pabandykime išleisti.
Kritikų mąstymu aktyviau domėtis pradėjau 2018-aisiais, kai atlikdama kritikos lauko tyrimą pirmą kartą kalbinau kolegas apie tai, kaip jie supranta savo profesiją. Tyrimui reikalingi interviu nebuvo publikuoti, tačiau jų metu pastebėtas analitinis profesionalių vertintojų žvilgsnis ne tik į meną, bet ir į aplinką bei save pačius inspiravo toliau domėtis šios (mano pačios) profesijos atstovų mąstymo ypatumais.
2022-aisiais ėmiausi trumpesnio, konkretesnių tikslų proceso. Tyrimui, kurį pavadinau „Kaip mąsto kritikai?“, kalbinti žmonės – iki šiol recenzijas ir kitokias scenos menų refleksijas rašantys profesionalai. Dauguma jų baigę kritikos (teatrologijos, dailėtyros, menotyros) studijas, vadinasi, keletą metų sąmoningai mokęsi analitinio mąstymo, įgiję kritinio mąstymo pagrindus. Visi turintys recenzavimo bei ekspertinio vertinimo patirties, savo veikloje nuolat susiduriantys su situacijomis, kuriose analitinis ir kritinis mąstymas yra būtini. Duoti interviu tyrimui sutiko penki kritikai, kuriuos rinkdamasi stengiausi aprėpti teatro sampratos, jo analizės krypties, lyties, amžiaus įvairovę. Įspūdį apie kolegų žvilgsnio į teatrą bei pasaulį skirtumus susidariau daug metų skaitydama jų tekstus ir bendraudama asmeniškai. Kiekvienam uždaviau apie 30 klausimų (paruošti 24, tačiau pokalbių metu iškildavo papildomų), interviu trukdavo nuo pusantros iki pustrečios valandos. Tarp dalyvių buvo tiek vyrų, tiek moterų, tačiau, siekdama anonimiškumo, apie visus kalbėsiu vyriškąja lytimi.
Analitinio ir kritinio mąstymo sąvokos gali pasirodyti tapačios. Vis dėlto, jas skiria tai, kas skiria spektaklio analizę nuo interpretacijos: analizė – tai nuodugnus kūrinio elementų išskaidymas bei aptarimas, o interpretacija – individuali samprata, gimstanti remiantis kūrinio analize ir savo žiniomis bei patirtimis. Mokslas kritinį mąstymą apibrėžia kaip gebėjimą pajusti reiškinį sudarančių elementų ryšį ir adekvačiai pasverti argumentų įtikinamumą. Šiuo atžvilgiu meno vertintojų kritinis mąstymas susiduria su problema: labai dažnai kritikų pasirinkti argumentai grįsti individualiu kontekstu paremtomis vertybėmis, tad lengva jais suabejoti, vien pažvelgus į tą patį kūrinį kitomis akimis. Kita vertus, kritinio mąstymo apibrėžimas ir meno kritikos pradmenys skamba beveik identiškai.
Seniai manau, kad analitinis (neretai – ir kritinis) mąstymas išskiria profesionalius vertintojus iš daugumos kitų meno vartotojų. Visų pirma, todėl, kad analizuoti – sunkus, pastangų reikalaujantis darbas, kurio, jei neverčia aplinkybės ar natūralus susidomėjimas, žmonės paprastai nesiima. Žinoma, kad palygintume vienus su kitais, turėtume apklausti ne tik kritikus, bet ir kritika neužsiimančių asmenų tikslinę grupę. To nedariau, tačiau atskaitos tašku, ieškant galimo kritikų mąstymo „nuokrypio“ nuo standarto, pasirinkau Nobelio ekonomikos premijos laureato Danielio Kahnemano knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ aprašytus ilgamečių tyrimų rezultatus, papildytus autoriaus siūlomais žaidimais, leidžiančiais praktiškai patirti, kaip veikia mūsų smegenys.
Žemiau glaustai pateikiu Kahnemano tyrimų išvadas, kurias laikau naudingiausiomis analizuojant kritikų mąstymo kitoniškumą:
– dėstytojo, kuris tikrina aiškiai apibrėžtų kriterijų neturinčius studentų darbus (pavyzdžiui, kūrybinius), vertinimai dvi dienas iš eilės gali stipriai skirtis vienas nuo kito;
– fiziologiniai faktoriai daro gana ženklią įtaką tam, kaip vertiname situacijas (pavyzdžiui, teismuose nusikaltėliams nepalankiausi sprendimai priimami iškart po pietų);
– žmonės neturi nuojautos ir nesugeba numatyti ateities, už juos tai kur kas sėkmingiau daro pagal algoritmus veikiantys kompiuteriai;
– suklydę prognozuodami, žmonės paprastai stengiasi sumenkinti savo klaidą, sakydami, kad neatspėjo tik dalies reiškinio, o dėl daugumos dalykų buvo teisūs;
– žmonės retai priima racionalius sprendimus – daugumą jų nulemia patirčių suformuota pasąmonė.
Siekdama turėti pagrindą hipotezėms, Kahnemano knygoje perskaitytas idėjas pritaikiau formuluodama klausimus pašnekovams. Šitai leido sekti ne tik kritikų mąstymo eigą bei pobūdį (juos stebėti galima kalbant apie bet ką), bet ir tai, kiek sąmoningai minėtieji specialistai suvokia savo nesąmoningumą arba kiek kritiškai žiūri į savo pačių galimybes būti teisiems.
Beveik visus pokalbius pradėjau pasiteiraudama, kaip tyrimo dalyviai įsivaizduoja vidutinį kritiką ir kur vertinimo skalėje mato save. Tai svarbu, norint išsiaiškinti, ką žmogus turi omenyje, vartodamas „profesionalaus kritiko“ sąvoką, ir kiek pasitiki savimi (arba kiek patogiai jaučiasi kalbėdamas apie savo profesiją). Keturi iš penkių teigė laikantys save gerais kritikais.
Vidutinio profesionalaus kritiko savybes ir gebėjimus apklaustieji komentavo įvairiai. Teigta, kad privalu išmanyti istoriją bei pasižymėti geru skoniu; kad kritikas turėtų gebėti aprašyti, kas vyko scenoje, išskirti elementus ir paaiškinti jų poveikį, o tada – įvertinti kūrinį; kad svarbiausia kritikui yra nuoširdžiai domėtis teatru ir turėti rašymo įgūdžių bei kruopštumo; kad esmė – gebėti sukoncentruoti dėmesį į formalius dalykus, kiek įmanoma atsiribojant nuo emocijų. Vienas dalyvis nenurodė vidutinio kritiko bruožų ir iškart pradėjo pasakoti, kuo jis pats yra išskirtinis kolegų kontekste.
Įdomu, jog trys iš keturių save teigiamai įvertinusių žmonių sakė esantys geri kritikai ne pagal savo pačių nurodytus reikalavimus. Kitais žodžiais tariant, nors buvo paprašyti įvardyti, kaip asmeniškai įsivaizduoja vidutinį profesionalų kritiką, dauguma apibūdino menamą objektyvų, o ne subjektyvų standartą. Panašu, kad šiais atvejais savirefleksija rėmėsi ne logika grįstais palyginimais, bet iracionaliais pojūčiais. Tai neturėtų stebinti – fiksuoti standartai riboja, o kūrybinio lauko žmonės apribojimus toleruoja labai sunkiai.
Paklaustì, ar mano, jog būdami kritikai spektaklius regi kitaip nei eiliniai žiūrovai, pašnekovai atsakė neigiamai. Vieni svarstė galbūt sunkiau pasiduodantys kūrinio tėkmei, kiti užsiminė apie įtampą, lydinčią stebint recenzuojamus spektaklius. Vis dėlto, visi teigė abejojantys, kad kritikų ir likusios publikos teatro žiūrėjimo ypatumai stipriai skiriasi.
Tokiu atveju, galima drąsiai tvirtinti, kad kritikai, kaip bet kurie kiti, susiduria su spektaklio patyrimui poveikį darančiais šalutiniais veiksniais. Mokslininkų teigimu, bet kokio įvykio vertinimui įtakos turi absoliučiai viskas, kas patirta iki tol: nuovargis, alkis, išankstinės nuostatos apie vertinamąjį, prieš pat įvykį išgirsti žodžiai etc. Kokios smulkmenos gali paveikti reakciją į reiškinį, turėjome progą pajusti 2022-ųjų „Sirenose“ rodytame Yvaino Juillard´o spektaklyje „Cerebrum“. Jame publikai pasiūlytas žaidimas, leidęs pastebėti, kaip skirtingai tą pačią informaciją perskaito žmonės, kuriems prieš tai įdiegiami skirtingi kontekstai.
Paklausus, kas žiūrint spektaklį daro įtaką jo priėmimui, tik vienas tyrimo dalyvis tuoj pat pradėjo vardyti įvairiausius veiksnius: sėdėjimo vieta, nuovargis, temperatūra salėje etc. Kiti prieš atsakydami svarstė ilgiau, daliai pati pasufleravau mąstymo kryptį (pavyzdžiui, kiek lemia fiziologiniai faktoriai?). Kadangi jau žinome, jog poveikį daro viskas, nėra reikalo detaliai aptarti kritikų atsakymus – visi jie teisingi ir visi nepakankamai išsamūs. Tiesa, įdomu pažymėti du dalykus: tai, kad du iš penkių žmonių tvirtino, jog jų nuotaika neturi įtakos spektaklio priėmimui, ir tai, kad visi penki teigė, jog paveikus spektaklis užgožia bet kokius pašalinius trikdžius.
Aplinkos veiksnių reikšmės santykiui su stebimu kūriniu temą pratęsė klausimas apie kitų žmonių nuomonės įtaką asmeniniam vertinimui. Keturi dalyviai, net gerai pagalvoję, tvirtino, kad taip nėra buvę: kitų pastebėjimai galėjo pakeisti požiūrį į detales, tačiau ne nuomonę apie visumą. Savikritiškiausiai šiuo atžvilgiu sureagavo savęs geru kritiku nelaikantis pašnekovas. Jis taip pat negalėjo prisiminti kada nors keitęs nuomonę apie spektaklį dėl kažko, ką išgirdo, tačiau prisipažino tikintis, jog kažkada taip turėjo nutikti.
Tas pats asmuo, paklaustas apie gebėjimus vertinti spektaklius racionaliai, teigė norintis šitai sugebėti. Likusieji laikėsi viduriuko, aiškindami, kad juos žiūri vadovaudamiesi įspūdžiu, emocijomis, o racionalus vertinimas svarbus analizės ir teksto rašymo etapams. Nė vienas kritikas nelaikė jausmais pagrįsto vertinimo neigiamu reiškiniu: anot jų, patys spektakliai savo prigimtimi apeliuoja į emocijas, be to, kūrinius statantys menininkai taip pat nebūtinai remiasi racionaliu mąstymu (įdomu pastebėti, kad analogija „kaip teatras man, taip aš teatrui“ kartojosi kelių pašnekovų atsakymuose į skirtingus klausimus).
Ruošdama anketą, neketinau respondentų kamantinėti, kiek jų spektaklių sampratą lemia asmeninis skonis, tačiau pirmame interviu išgirdusi, kad pašnekovui skonis yra vienas esminių jo kaip kritiko įvaizdį apibrėžiančių kriterijų, nutariau pasitikslinti, koks kitų tyrimo dalyvių požiūris. Likusieji teigė savo skonio nesureikšminantys arba, anot vieno pašnekovo, veikiau norintys parašyti skoningą tekstą, nei atskleisti, koks jų skonis teatrui. Kitas respondentas sakė pripažįstantis skonio įtaką, tačiau sąmoningai besistengiantis jo neeksponuoti recenzijose.
Vis dėlto, skaitytojams kritiko skonis gali būti vienas svarbiausių aspektų, o menininkams, kurių darbai analizuojami, jo išmanymas galėtų paaiškinti, kodėl į kai kuriuos dalykus recenzentas žiūri priešiškai arba išskirtinai palankiai. Kaip minėjau, dauguma kritikų tikina nesureikšminantys savo skonio, tačiau neneigia, kad jis egzistuoja. O jei egzistuoja, vadinasi, daro įtaką, kurią sąmoningomis pastangomis kritikas kaskart įveikia nevienodai. Tai – gera žinia recenzijų skaitytojams, ieškantiems pagalbos renkantis spektaklius. Pastebėjus kritiko skonį ir suradus, kaip jis koreliuoja su jūsiškiu, tai gali tapti patikimu rodikliu sprendžiant, kuriems scenos kūriniams skirti savo laiką bei lėšas.
Priėję prie pasitikėjimo kritiku temos, čia trumpam ir apsistokime. Kahnemano knygoje keliskart diskredituoti sričių profesionalai, iš kurių, mokant didelius pinigus, reikalaujama numatyti, pavyzdžiui, biržos svyravimus ar vynų kainų kitimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad statistiškai tiksliausios prognozės yra tos, kurios remiasi algoritmais (žinoma, išimčių ir čia netrūksta), o juos specialūs įrenginiai naudoja žymiai tiksliau ir efektyviau nei žmogus, integruojantis emocinius bei iracionalius faktorius. Tą patvirtina kritikų patirtys: visi pašnekovai pesimistiškai apibūdino savo gebėjimą numatyti iškilsiančius ir nutilsiančius reiškinius. Vienas teigė, kad jo vertinimas dažnai pasirodo teisingas, tačiau paklaustas apie pavyzdžius prisipažino, jog taip dažniau būna kalbant apie žmones nei apie teatrą. Du dalyviai tvirtino kažkada tikėję gebantys prognozuoti, bet ilgainiui supratę, kad tokiu talentu nepasižymi. Dar vienas kritikas kaip savo stipresniąją pusę įvardijo gebėjimą apibendrinti ir apibūdinti esamojo laiko, o ne ateities reiškinius. Kitas tvirtino, jog ką nors prognozuoti vargiai įmanoma, nes didelę įtaką menininko iškilimui turi prodiuserių skonis bei interesai, tad įdomi raiška negarantuoja ateities žvaigždės statuso. Pastaroji išvada – tiksli nuoroda visiems, prašantiems prognozių: klauskite, į ką investuos turintys pinigų, nes nors patirtis ir išpuoselėtas skonis gali padėti darant asmeninius pasirinkimus, išsilavinimas paprastai nesuteikia galios atspėti, kam atsivers palankiausi keliai.
Pripažinimas, jog prognozės nėra stiprioji profesionalių teatro vertintojų pusė – vienas savikritiško mąstymo ženklų. Tai įrodymas, kad didesnė kritikų dalis (turint omenyje mažą jų kiekį, penkių žmonių pakanka apibendrintoms išvadoms susidaryti) analizuoja ir atsargiai žvelgia ne tik į tai, kaip veikia meno kūriniai, bet ir kaip veikia jie patys. Visus pokalbius baigiau dar vienu atvirai savikritiškumą tikrinančiu klausimu – kaip dalyviai regi savo ir (bendrą) kolegų indėlį į Lietuvos teatrą bei teatro kritiką? Kahnemanas minėtoje knygoje teigė, jog savo darbą esame linkę vertinti kur kas jautriau ir palankiau nei kitų žmonių pastangas. Šiuo atžvilgiu kritikai pasirodo nutolę nuo standarto: visi pažymėjo savo indėlio nelaikantys didesniu nei kolegų. Kita vertus, išvadas sunku palyginti dėl tam tikrų situacijos skirtumų: Kahnemanas kalbėjo apie toje pačioje įmonėje ar komandoje dirbančius žmones, o kritikai darbuojasi skirtingose žiniasklaidos priemonėse, be to, nė vienam tyrimo dalyviui kritika nėra pagrindinis ir daugiausiai laiko atimantis pragyvenimo šaltinis. Taip pat negalime būti tikri, kad visi atsakė nuoširdžiai, o ne bijodami pasirodyti susireikšminę. Kita vertus, jei priežastis buvo noras pasirodyti kuklesniems nei iš tiesų esama, tai liudija, jog kritikai jaučia bendrą kontekstą ir suvokia, kad jų darbo rezultatas plačiąja prasme nebūtinai yra toks, koks atrodo jiems patiems.
Paskutinis – indėlių vertinimo – klausimas artimas pirmajam – prašymui įvertinti save. Abiem atvejais koncentruotasi į konteksto bei savo vietos jame suvokimą. Džiugu, kad asmeninio indėlio įvertinimas ir savo kaip kritiko „vertės“ nustatymas koreliavo tarpusavyje; vadinasi, respondentai kalbėjo atvirai. Vienintelis paradoksas – geru kritiku savęs neįvardijęs asmuo bene pozityviausiai įvertino kritikos naudą. Tačiau, kaip ir kolegos, neišskyrė savęs kaip nuveikusio daugiau nei kiti. Daugiausiai savo indėlio pavyzdžių pateikė žmogus, kuris atsakydamas į pirmąjį klausimą apie save atsiliepė palankiausiai, o štai į jį tiesiogiai neatsakęs pašnekovas turėjo vargo formuluodamas ir indėlio įvertinimą. Galvodama, kad asmeninio indėlio reikšmingumą dauguma dalyvių matavo pagal savo pateiktą vidutinio kritiko sampratą, spėju: manydami, jog veikia ne pagal „reikalingą“ standartą, žmonės suvokia save kaip neįnešančius jį tenkinančio indėlio.
Šitai atveda prie vieno įdomiausių, gilios analizės reikalaujančių tyrimo pastebėjimų: dauguma kritikų sunkiai derina kūrybos džiaugsmą su tuo, ką laiko taisyklėmis. Tai yra problema, nes profesionalas privalo nuolat pagrįsti savo nuomonę, o kad argumentai būtų adekvatūs, reikia tvirtai žinoti, kas svarbu tau asmeniškai. Laimė, visi pašnekovai minėtąjį niuansą suvokė ir įvardijo, kas jiems svarbu. Vis dėlto įsitikinimas, jog asmeniniai kriterijai neatitinka „objektyvių“ gero kritiko (Lietuvoje) kriterijų, gali trukdyti vertinti spektaklius atvirai, vadinasi – stabdyti kritikos ir jos įvairovės progresą. Kita vertus, teiginys „mąstau kitaip“ gali reikšti tiesiog didelį ego, kuris tenkinamas laikant save išskirtiniu, geresniu už aplinkinius.
Tad ar kritikai iš tiesų mąsto ir spektaklius žiūri kitaip nei likusi publika? Po penkių ilgų pokalbių sakau – taip. Nors profesionalai ne visais atžvilgiais nugali fiziologiją ir net ne visada supranta, kaip ji veikia (kartais – kad apskritai veikia), juos visuomet lydintis analitinis mąstymas leidžia pastebėti ir įvertinti aibę kriterijų, kuriuos kiti žiūrovai paprastai integruoja nesusimąstydami. Kodėl taip yra? Pirma, tiems, kuriems spektaklių vertinimas nėra profesija, tokie dalykai kaip simpatijos ir antipatijos konkretiems aktoriams, asmeninis susidomėjimas ar nesidomėjimas kūrinio temomis, momentinis poreikis išsiburbėti bei panašūs dalykai dovanoja didelę malonumo jaustis šeimininku savo pasaulio, kurį susikuriame teatre, dalį. Antra – žiūrovai taip pat vertina spektaklius jų metu, tik jiems dažnai užtenka greitojo mąstymo, pasiūlančio išvadas be didelio vargo. Ir taip yra ne dėl žmonių paviršutiniškumo, bet dėl to, kad be sąmoningų pastangų ar nuoširdaus susidomėjimo mes „neįjungiame“ daug energijos reikalaujančio lėtojo mąstymo. Panašu, jog kritiko profesiją renkasi tie, kuriems pats lėtasis mąstymas yra vienas įdomiausių dalykų gyvenime.
Galiausiai, jei reikėtų viską apibendrinti vienu sakiniu, jis skambėtų taip: kritikų mąstymo kitoniškumas slypi ne išvadose, o pačiame mąstymo procese, kuriam bet kokiame kontekste būdinga analitinė prieiga.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
