Pirmojoje straipsnio dalyje scenos menus vertinau iš negalią turinčių žiūrovų perspektyvos, o antrojoje nusprendžiau aptarti tiesioginio dalyvavimo juose galimybes – studijas, kūrybą ir pasirodymą profesionaliojo scenos meno spektakliuose. Nors tai gana konkreti ir apibrėžta tema, norėjosi bent trumpai apžvelgti platesnį kontekstą, darantį įtaką ir negalios reprezentavimui scenos menuose. Kalbu apie visuomenės santykį su negalia ir ją turinčiais žmonėmis, kurio atspindį matome kasdienybėje ir medijose.
Aukštasis scenos menų išsilavinimas – sudėtinga misija
Dauguma mūsų profesionaliojo scenos meno įstaigose kuriančių menininkų ir kitų prie kūrinių prisidedančių specialistų yra įgiję su savo profesijomis susijusį aukštąjį išsilavinimą, tad didžiosiose scenose pasigedus negalią turinčių kūrėjų, akys natūraliai krypsta į šios srities švietimo sistemą.
Lietuvoje scenos menų specialybes studijuoti galima ne vienoje aukštojo mokslo įstaigoje (pavyzdžiui, Vilniaus kolegijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Vilniuje bei jos fakultete Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo universitete Kaune). Visgi šįkart domėjausi bene daugiausiai žinomų šalies profesionalų paruošusios Vilniuje veikiančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos siūlomomis galimybėmis.
LMTA Studijų informacijos ir duomenų skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Slavinskienė teigia, kad studentų su negalia, baigusių mokslus šioje akademijoje, yra. „Muzikos fakultete šiuo metu studijuoja du studentai su regėjimo negalia. Jie integruoti į mokymo procesą, dekanatas palaiko ryšį su katedrų vedėjais, studentų tėvais. Vienas iš jų, Džiazo katedros studentas, yra tarptautinių konkursų laureatas, Senato stipendininkas. Kita studentė iš Dainavimo katedros. Klaipėdos fakultete Bakalauro studijas baigė studentė taip pat su regėjimo negalia. Vilniuje garso režisūrą yra baigusi regėjimo negalią turinti studentė, kuri šiuo metu daro sėkmingą profesinę karjerą“, – vardija I. Slavinskienė. Pagal pašnekovės pateiktus duomenis, per pastaruosius penkerius studijų metus LMTA studentų su negalia skaičius augo nuo 2 iki 9 kasmet. 2016-2020 m. bakalauro ir magistro studijas baigusių žmonių su negalia – 8. Visgi tarp išvardintųjų nebuvo paminėti LMTA studijas baigę aktoriai, šokėjai, choreografai ar dramaturgai bei kiti scenos menuose dažnai sutinkami specialistai.
Kalbėdama apie fizinį LMTA erdvių pritaikymą, I. Slavinskienė sako, kad judėjimo negalią turintiems asmenims iš dalies pritaikytos tik Teatro ir kino fakulteto patalpos (viename iš pastatų įrengta rampa, yra tualetas neįgaliesiems). Ji teigia, kad problema iš esmės bus sprendžiama statant naują LMTA miestelį, kuriame visos patalpos pagal dabartinius statybų reglamentus bus pritaikytos žmonėms su negalia.
Ir iš tiesų, Vilniuje, Olandų gatvėje kylantis naujasis LMTA studijų miestelis teikia daug vilčių – jis statomas šiandien, kai prieinamos visos galimybės konsultuotis su neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis. „Galime patvirtinti, kad LMTA studijų miestelis suprojektuotas ir šiuo metu statomas atsižvelgiant tiek į studentų, tiek į darbuotojų, tiek į miestelio renginių lankytojų, turinčių negalią, poreikius. Pastatai projektuoti taikant universalaus dizaino principus. Studentams sudarytos sąlygos pasiekti visas mokomąsias patalpas, laboratorijas, studijas specialiais pandusais arba liftais; renginių salėse bei kitose erdvėse numatytos vietos ir laisvas patekimas į jas lankytojams su negalia; scenos ir jas aptarnaujančios infrastruktūros taip pat bus pasiekiamos atlikėjams bei renginius aptarnaujančiam personalui su negalia“, – apie naująjį studijų miestelį pasakoja LMTA Projektų valdybos skyriaus projektų vadovė Ingrida Jasonienė.
Visgi fizinės aplinkos pritaikymas nėra vienintelis faktorius, kai kalbame apie scenos menų aukštojo mokslo studijų prieinamumą žmonėms su negalia. Kaip ir visuose ugdymo lygmenyse, čia vis dar sunkiai vystosi įtraukiojo mokymosi formatas – trūksta pedagogų, specialistų (ir jų finansavimo), galinčių užtikrinti visavertes studijas įvairias negalias turintiems studentams.
Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora sako, kad scenos meno edukacijos srityje tenka susidurti su diskriminacija, nes studijos ir jų formatas nėra pritaikyti lietuvių gestų kalba kalbantiems žmonėms. „Pavyzdžiui, norint įstoti į aktorystės, šokio studijų programas vyksta apklausos, peržiūra ir vertinimas. Viena kurčioji norėjo mokytis aktorystės studijų programoje, tačiau iš komisijos sulaukė klausimų, kaip ji įsivaizduoja studijas, jei bendrauja lietuvių gestų kalba? Kokias mato perspektyvas būti aktore, jei yra kurčioji? Tokie klausimai – diskriminuojantys“, – teigia K. Vaišnora. Anot jo, labai svarbu, kad aukštosiose mokyklose, menų srityse, ypač kur reikia komunikacijos, būtų galvojama apie pritaikymą žmonėms su negalia, ir LKD yra pasiruošusi bendradarbiauti šiuo klausimu. K. Vaišnora neabejoja: „Suprantame, kad nebus „čia ir dabar“, bet diskutuojant, sudėliojus veiksmus ir priemones – tai įmanoma!“
Valstybės pagalba
Studijų ir jų infrastruktūros pritaikymas visada asocijuojasi su finansine našta aukštojo mokslo įstaigoms. Todėl nuo 2015-ųjų rugsėjo Valstybinis studijų fondas vykdo ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą „Studijų prieinamumo didinimas“, kurio tikslas – gerinti studijų prieinamumą asmenims, turintiems negalią. Pasak projekto vadovės Ievos Rutavičiūtės, taip tęsiamos nuo 2012 m. vykdyto analogiško projekto veiklos.
Viena iš projekto krypčių – kas mėnesį skiriama finansinė parama Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams, turintiems negalią. Prieinamumas taip pat gerinamas aukštųjų mokyklų darbuotojams organizuojant mokymus, kurių metu savo srities specialistai supažindina juos su įvairiomis negalios rūšimis bei skirtingų negalių diktuojamais specialiaisiais poreikiais, pristato būdus, kaip aukštoji mokykla gali pagerinti studijų sąlygas studentams, turintiems negalią, kaip pritaikyti tiek studijų aplinką, tiek mokymosi bei atsiskaitymo priemones. I. Rutavičiūtė pasakoja, kad projekto metu pagal aukštųjų mokyklų išsakytą poreikį taip pat perkama studentų su negalia sąlygas gerinanti techninė ir programinė įranga, baldai.
Anot pašnekovės, 2021 m. pavasario semestre anksčiau minėtas išmokas gavo 6 LMTA studentai, tiek pat prašymų buvo pateikta ir rudens semestrui. Nors projekto biudžetas ribotas ir dalinamas daugiau nei 30-čiai projekto partnerių aukštųjų mokyklų, pasak I. Rutavičiūtės, jo metu nupirkta įranga yra pasiekusi ir LMTA.
Edukacija už aukštojo mokslo ribų
Nors aukštosiose mokyklose scenos menų studijos dar nėra iki galo pritaikytos žmonėms su negalia, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis daugėja kitokių edukacijos iniciatyvų, kurių metu jie gali patys patirti scenos meną. Pavyzdžiui, šokėjų Manto Stabačinsko ir Vasaros Visockaitės inicijuoti negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems skirti šokio edukacijos užsiėmimai, įgyvendinami kartu su Kauno bienale, Šiuolaikinio šokio asociacija, Lietuvos šokio informacijos centru ir Kauno kultūros centru.
Kaune veikiančio negalią turinčių asmenų centro „Korys“ bendruomenė ir dabar kiekvieną antradienį dalyvauja šokio profesionalų vedamose pamokose. Vienas jų, M. Stabačinskas, pasakoja, kad į šias žmonėms su negalia skirtas pamokas įsitraukia ir daugiau profesionalių šokėjų. Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija minėtas veiklas planuoja tęsti.
Santykis su negalia ir scenos meno turinys
Pirmojoje straipsnio dalyje užsiminiau apie viename naujausių superherojų filmų „Amžinieji“ vaidinusią aktorę, turinčią klausos negalia, kurios veikėja Makkari su kitais herojais bendrauja gestų kalba. Prie šios temos norisi sugrįžti ir svarstant apie negalios reprezentaciją Lietuvos scenos menuose. Dažnai lankydamasi teatre susidariau įspūdį, kad ji vis dar yra pradžios stadijoje.
Pagalvojusi apie iki šiol matytus teatro ir šokio spektaklius ar viešojoje erdvėje pastebėtas jų reklamas, įžvelgiu keletą tipų: spektakliai, kuriuose negalia neegzistuoja (dauguma scenos meno kūrinių Lietuvoje); neįgaliųjų teatrų sukurti spektakliai; profesionalių scenos meno institucijų, teatrų spektakliai, kuriuose vaidina, šoka, dalyvauja atlikėjai su negalia, tačiau negalia juose tampa pagrindine siužeto ašimi; profesionalių scenos meno įstaigų ar kolektyvų pristatomi kūriniai, kuriuose negalia reprezentuojama jos specialiai neišskiriant, organiškai įtraukiant į spektaklių veiksmą. Pastarųjų Lietuvoje trūksta labiausiai.
Žmonių su negalia teatrai ir iniciatyvos. Tai organizacijos, vienijančios neįgaliuosius, kurie nori kurti scenos menus. Žymiausias pavyzdys – „Naujasis teatras“. Čia kuria įvairias negalias turintys žmonės, prie kurių bendriems projektams prisijungia ir žymūs Lietuvos scenos menininkai. Taip pat daug kam gali būti girdėtas festivalis „Begasas“; Lietuvos žmonių su negalia sąjungos organizuojamo renginio metu spektaklių programą įprastai pristato įvairūs neįgaliųjų teatrai.
Spektakliai, kuriuose negalia tampa pagrindu. „Supergalios“ (rež. Karolina Žernytė), „Šventė“ (rež. Kamilė Gudmonaitė), „Mongolija“ (rež. Darius Gumauskas) – pastarųjų kelerių metų spektakliai, pastatyti profesionalių scenos meno įstaigų ar kūrėjų. Visuose egzistuoja tam tikra negalios reprezentacija. Pavyzdžiui, „Šventėje“ ir „Mongolijoje“ negalia pristatoma per dokumentinę, asmeninių pasakojimų prizmę. Kol kas, atrodo, tai yra dažniausias negalios reprezentavimo formatas Lietuvos scenos menuose. Nors visuose trijuose minėtuose kūriniuose paliečiamos įvairios temos, negalia lieka viena pagrindinių jungiamųjų ašių, ji akcentuojama ir pranešimuose spaudai, reklamose.
Organiškas negalios reprezentavimas scenoje. Negalios reprezentavimo mene ir medijoje nagrinėjimas leido suprasti, kad tai yra bene svarbiausias negalios reprezentavimo būdas bet kurioje srityje – jai leidžiama egzistuoti įprastose istorijos linijose, atlikėjai su negalia gali gauti pačius įvairiausius pagrindinius ir antraplanius vaidmenis. Trumpiau tariant – negalia reprezentuojama taip, kaip siektume ją matyti visuomenėje. Vienintelis į galvą šaunantis pavyzdys – Šeiko šokio teatro šokio spektaklis paaugliams „Mano Piteris Penas“, kuriame pasirodo Dauno sindromą turinis atlikėjas.
Čia svarbu paminėti ir tai, kad reklamuojant tokius spektaklius idealiu atveju negalia nebūtų minima kaip išskirtinis kūrinio bruožas, o ją turinys atlikėjai ypatingais būtų vadinami tik dėl savo talento.
Pastaruoju metu ėmė kurtis ir daugiau iniciatyvų. Pavyzdžiui, šokio teatras „Ulna“, kurio įkūrėja, choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė teigia, kad čia vietos bus visiems – tiek žinomiems šokio profesionalams, tiek šokėjams su negalia. Kaip Kauno miesto kamerinio teatro ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis startavo projektas „PinoKeys judėjimas“, kuriame scenos menų pasirodymus profesionalūs kūrėjai rengia drauge su negalią turinčiais žmonėmis.
Nematoma negalia – pavojinga
Praėjusį gruodį Lietuvos negalios organizacijų forumas organizavo diskusiją itin svarbia tema „Nuo atstūmimo iki išaukštinimo: negalios sampratos kaita Lietuvoje“. Diskusijos metu buvo aptarta negalios sampratos kaita įvairiais šalies istorijos etapais. Dvi diskusijos dalyvės – dr. Jurga Jonutytė ir dr. Giedrė Šmitienė – atliko šios temos tyrimą, kuris nugulė knygoje „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“.
Anot VDU Kultūros tyrimų centro mokslinės darbuotojos J. Jonutytės, „atstūmimas ir išaukštinimas iš tiesų yra vienodas atstumo formavimas – ar nepastebint žmogaus su negalia, ar jį / ją pakylėjant iki tam tikro heroizmo, egzotikos, vadinant inspiracija, pavyzdžiu.“ Kad siekiant kovoti prieš stereotipus ir diskriminaciją tokių apibūdinimų kaip „supergalios“ ar „herojus“ reikėtų vengti, nurodo ir Jungtinių Tautų įtraukios kalbos gairės.
Lietuvos scenos menuose bei jų komunikacijoje šiandien vis dar galima aptikti pastarojo kraštutinumo apraiškų – pavyzdžiui, spektaklio „Supergalios“ pavadinimas ar pranešimai spaudai su tokio tipo antraštėmis. Dar neteko rasti geresnio (ir šmaikštesnio) lengvai prieinamo paaiškinimo apie tai, kuo žalingas toks požiūris į negalią, nei šis daugiau nei milijoną peržiūrų turintis komikės Stellos Yong pasakojimas, sudėliojantis taškus ant „i“.
Visgi atrodo, kad dominuoja pirmasis J. Jonutytės minėtas – atstūmimo ir nepastebėjimo – kraštutinumas. Nors įtraukties atsiranda, daugumoje kūrinių vis dar nepamatysime negalios reprezentacijos.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Giedrė Šmitienė teigė, kad išaukštinimo kraštutinumas aktyvesnis medijose, žiniasklaidoje. Realybėje atvirkščiai – negalia dažniau yra nematoma, o tai, anot jos, dar pavojingiau. Su tokia tendencija susiduriame ne tik socialinėse situacijose, gatvėje, bet ir literatūroje, kine. Šis pavojus tyko ir scenos menuose – čia negalios dažniausiai nė ženklo. Ne tik scenose ar užkulisiuose, bet ir žiūrovų salėse (dėl ankstesniame tekste įvardytų priežasčių).
Atėjo eilė scenos menams?
Nors atrodo, kad pasaulio meno ir medijos sritys organišką negalios reprezentavimo būdą vis dar jaukinasi lėtai, galima pasidžiaugti, jog atvejų dažnėja. Šalia anksčiau minėto įvairiausio amžiaus auditorijas pasiekusio Holivudo giganto „Marvel“ filmo „Amžinieji“ ilgai negalvodama galiu paminėti bent keletą neseniai matytų kino ir televizijos produkcijų, puikiai įtraukiančių žmones su negalia. Labai svarbu pabrėžti – jose veikėjų negalios niekaip neišskiriamos, jie nevadinami ypatingais ar įkvepiančiais. Šie žmonės tampa nebe tik filmų ar serialų centrine ašimi ar pagrindiniais veikėjais. Pavyzdžiui, „Netflix“ populiarumo viršūnėse kelias savaites laikęsis serialas „You“, kuriame regos negalią turintis aktorius Benas Mehlas vaidino neregį bibliotekininką, ar NBC televizijos medicininėje dramoje „New Amsterdam“ gydytojo vaidmenį atliekantis nanizmu (mažaūgiškumas) sergantis Matthew Jeffersas. Negalios įtraukties daugėja ir vienoje populiariausių pramogų industrijos sričių – videožaidimuose. Pavyzdžiui, „Wolfenstein“, „Psychonauts“, „Mass Effect“ ir daugybėje kitų žaidimų sutinkami įvairias negalias turintys veikėjai, o 2017-aisiais pasirodęs „Hellblade: Senua´s Sacrifice“ tapo pirmuoju videožaidimu istorijoje, taip išsamiai analizavusiu ir pristačiusiu psichinę negalią.
Visa ši platėjanti įvairovė ir negalios reprezentavimo augimas kitose srityse verčia susimąstyti, kodėl tai dar neatkeliavo į drąsų, šiuolaikines idėjas vystantį Lietuvos scenos meną.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
