Kiekvieną dieną bendrauji su žmonėmis, įgyji naujų patirčių, kaip ir tavo personažai, kurie yra kažkur šalia ir lygiai taip pat auga kartu su tavimi.

Birutė Žilytė: man įdomu būti kerinčiame savo minčių ir sapnų pasaulyje. Lyg pro nematomas duris įeitum į vis naujas erdves, kuriose „tveriasi“ keisti reginiai.

Teatras jai – ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai.

Mes, menininkai, esame linkę jaustis itin reikšmingi, nes, kol kuriame, naujas kūrinys mums – pasaulio centras. O kad juo iš tikrųjų netaptum, reikia į save pažvelgti iš šalies ir pasijuokti.

Aš visą gyvenimą žaidžiu. Esu žaidžiantis žmogus ir literatūra man visada buvo žaidimas.

Viktorija Kuodytė: spektaklis – sukurtas ir paleistas gyventi. Jei nenorėjai viso to, turėjai apsispręsti anksčiau.

Teatras neleidžia gyventi ramiai. Jis nuolat išmeta kokią nors netikėtą kortą, o tu turi išsisukti, prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Nesugebėsi – pasislink.

Žinau, jog tai, ką vėliau kūriau, yra tik mano mokytojų ir choreografų nuopelnas, na, ir kažkiek mano beprotybės, kad atidaviau visą gyvenimą baletui – Lietuvoje baletas kaip podukra.

Bijai, ką pagalvos tavo artimieji, kai pasižiūrės tavo interpretaciją, nes kiekvienas spektaklis, nori tu to ar ne, vis vien būna apie tavo gyvenimą. Bijai, kad kažkas gali suprasti, ką tu iš tiesų galvojai.