Adrenalino mums, scenos žmonėms, užtenka. Kartais galvoju, kam to reikia. Bet reikia, kartais reikia.

Iš veidrodžio į mane žvelgia kitas, turbūt tas, kuriuo norėčiau būti. Žvelgia ir išmintingai tyli.

Nupasakoti, kaip kuri vaidmenį, neįmanoma. Kur bebūtum, ką bedarytum, vis tiek visada apie jį galvoji.

Kartais kūnas tavęs visiškai neklauso, pasipila klišės, nes jam taip lengviausia. Mes ieškome, kaip tas klišes sumedžioti. Tarsi medžiotume patys save.

Svarbiausia būti suprastam. Jei tavęs nesupranta, vadinasi, tu pats kažką ne taip sakai.

Įkvepia viskas, kas mus pakylėja, kas ištraukia iš materialaus kūno. Kartais netgi toks paprastas dalykas kaip šviesos spindulys. Arba žmogus, kuris sužavi.

Teatras turi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą. Jis turi kalbėti apie tai, ką mes jaučiame, bet kol kas dar nemokame tų jausmų įvardinti.

Stebint šiandienos teatrų repertuarus, susidaro įspūdis, kad jie paskelbę varžybas, kuris teatras žiūrovui įvarys daugiau depresijos. Tad Thorntono Wilderio kūryba yra kaip atsvara toms pjesėms, kuriose dominuoja neviltis.

Jeigu pavyksta pasiekti, paveikti žmogų, aktyviai nesidomintį teatru, jeigu jam pasidaro įdomu ir jis vėl nori ateiti, tai ir yra svarbiausia.