Šiuolaikinis teatras ne visada stengiasi būti lengvai suprantamas. Jis eksperimentuoja su pasakojimo formomis, atsisako tradicinės dramaturgijos, žaidžia asociacijomis, vaizdiniais ir užuominomis, todėl žiūrovui kartais tenka pačiam ieškoti ryšių tarp to, kas vyksta scenoje.
Pastaruoju metu vis dažniau susiduriama su noru spektaklį papildyti įvairiais komentarais, aptarimais ar net paskaitomis, kurios padėtų žiūrovui suprasti, ką jis turėtų išsinešti iš teatro salės. Žinoma, toks kontekstas gali praturtinti sceninio kūrinio patirtį, o pokalbis po spektaklio – atverti naujų interpretavimo galimybių. Tačiau kartais kyla įtarimas, kad papildomi paaiškinimai ne tiek praplečia kūrinio prasmes, kiek mėgina užpildyti tai, ko pats spektaklis nesugeba pasakyti, ar net pridengti jo dramaturgines ir idėjines spragas. Maža to, iš anksto pasiūlydamas žiūrovui, ką jis turėtų suprasti, toks kontekstualizavimas gali apriboti ir jo interpretavimo laisvę. Kur baigiasi kūrinio kontekstualizavimas ir prasideda jo aiškinimas? Ar tokiu būdu žiūrovui iš tiesų padedama, ar veikiau atimama galimybė pačiam ieškoti prasmių, abejoti ir susikurti savąjį spektaklio perskaitymą?
Naujausia kontekstualizavimo „auka“ tapo spalio 30 dieną nauju pavadinimu „Smala“ atidarytoje buvusio Vilniaus kamerinio teatro erdvėje pristatytas organizacijos „Tolyn gilyn“ spektaklis „Pas mus šventė“. Po spektaklio, tarsi pratęsiant sceninį reginį, žiūrovams buvo surengta sociologijos paskaita, trukusi maždaug trečdalį spektaklio laiko. Joje detaliai aiškinta, apie ką šiuolaikinis teatras šį vakarą bylojo savo publikai, ypač tiems, kuriems ši meno forma galbūt mažiau pažįstama. Problema ta, kad pats spektaklis atrodė atviras įvairioms interpretacijoms, o po jo vykusi paskaita šią prasmių įvairovę susiaurino iki vienos, taip apribodama galimus kūrinio perskaitymus.
Į salę besirenkančius žiūrovus pasitinka scena, apstatyta spalvotų plastikinių kėdžių bokštais. Netrukus laikinasis miestelio Meras, kurį vaidina Valentinas Krulikovskis, pristato šią erdvę kaip visą miestelį. Nuolat perstatomos spalvotos plastikinės kėdės Aurimo Akšio scenografijoje kuria popierinio miesto įspūdį – vietovės, kuri tarsi egzistuoja, bet kartu yra išgalvota, lyg specialiai į žemėlapį įtraukta vieta, kurios tikrumu vis dėlto abejojama. Šiame popieriniame mieste gyvena naivus ir geraširdis Krulikovskio Meras, griežtoji mero dešinioji ranka Gražina (Monika Poderytė), medicinos seselė Vanda (Irena Sikorskytė) ir visų galų meistras, su viskuo sutinkantis technikas Albertas (Laurynas Jurgelis). Visus juos vienija tikslas – surengti bendruomenės šventę.
Tai, kad spektaklio režisierius Paulius Markevičius yra ir jo dramaturgijos autorius (dramaturgijos konsultantas Titas Laucius), leidžia manyti, jog kūrybinis procesas galėjo vykti improvizacijų ir kūrybinės laboratorijos principu. Tokį įspūdį sustiprina laisvas, storytellingą primenantis aktorių vaidybos stilius, taip pat epizodai, kuriuose aktoriai pratęsia arba užbaigia vieni kitų sakinius. Apskritai į ketveriukės aktorinę raišką scenoje žiūrėti įdomu: akivaizdu, kad jie jaučiasi joje laisvai ir yra neblogai „susigroję“.
Vis dėlto jų vaidybos maniera – trumpi, kapoti sakiniai, žodinis humoras ir komiškos intonacijos – kartais primena banalias amerikietiškas situacijų komedijas. Kadangi ši kalbėjimo maniera, paremta nuolatiniu siekiu prajuokinti publiką, išlieka gana vienoda viso spektaklio metu, ilgainiui jos poveikis silpsta. Iš pradžių įdomiai atrodantis padrikas pasakojimas ir tradiciniu dramaturginiu požiūriu tarsi nevystomas siužetas ilgainiui ima varginti, kelia nuobodulį ir net erzulį.
Kai spektaklio pasakojimas nesiremia nuosekliai plėtojamu siužetu, išauga atskirų scenų, situacijų ir personažų kuriamų prasmių svarba. Deja, šiuokart ne visada aišku, kodėl žiūrovui pasakojama būtent tai, ką jis mato. Spektaklyje yra net keli epizodai, kuriuose Albertas ir Vanda lieka vieni ir nejaukiai bando megzti pokalbį. Natūraliai ima atrodyti, kad tarp jų tvyro neišsakyti romantiniai jausmai, todėl kyla lūkestis, kad ši istorija vėliau kaip nors bus išplėtota. Tačiau net ir pasikartojant panašioms scenoms, kurios šį lūkestį tik sustiprina, jų santykis taip ir neįgauna aiškesnės raidos.
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai veikėjų santykiai lieka neišplėtoti, o personažai – neatsiskleidę. Jie veikiau primena plokščias figūras, vis kartojančias tą patį per tą patį. Jų funkcija scenoje, regis, apsiriboja fiziniu buvimu ir publikos linksminimu: juokingomis situacijomis ar netikėtais žodžių deriniais siekiama bet kokia kaina išprovokuoti žiūrovų juoką. Tad nei pasakojimas, nei jo personažai taip ir neatgyja. Galiausiai kyla klausimas, kokią mintį šiuo pasakojimu apskritai siekiama perteikti.
Atsakymą žiūrovui pasiūlė po spektaklio įvykęs Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės dr. Mildos Pivoriūtės pranešimas apie laikinumą. Jis tapo savotišku paaiškinimu ir pateisinimu, mėginusiu sujungti padrikas spektaklio dalis į vieną laikinumo temą. Paskaitoje pristatyti įvairūs laikinumo atvejai ir su juo susiję tyrimai tarytum turėjo pagrįsti ne tik spektaklio aktualumą, bet ir tai, kad žiūrovų vakaras nepraėjo veltui. Jei spektaklyje taip ir nepavyko įžvelgti aiškesnės minties, bent jau buvo galima pasiguosti sužinojus apie sociologinį monetų tyrimą ar naują sąvoką „panic babies“.
Tačiau ar laikinumo tema iš tiesų buvo juntama pačiame spektaklyje? Ar žiūrovas, neturėdamas sociologinio komentaro, galėjo ją atpažinti iš veikėjų santykių, jų veiksmų ar bendruomenės šventės organizavimo? Žinoma, meno kūrinys neprivalo pateikti vienareikšmių atsakymų, o jo temos nebūtinai turi būti lengvai perskaitomos. Vis dėlto viena yra palikti erdvės interpretacijai, visai kas kita – po spektaklio pateikti interpretacijos raktą, be kurio pats kūrinys atrodo sunkiai įskaitomas.
Laikinumas apskritai yra aktuali ir talpi tema, galinti atsiskleisti įvairiais lygmenimis – nuo laikinų bendruomenių ir jų ryšių iki trumpalaikių pareigų, tapatybių ar paties žmogaus buvimo tam tikroje vietoje. Popierinio miestelio gyventojai, organizuojantys bendruomenės šventę, iš tiesų galėtų tapti puikia medžiaga tokiam pasakojimui. Tačiau spektaklyje šios galimybės, regis, lieka tik užuomazgomis: jos neišplėtojamos į aiškesnę dramaturginę mintį. Tai, ką paskaita vėliau įvardija ir susistemina, scenoje taip ir neįgyja apčiuopiamos formos.
Čia ir išryškėja paradoksas: spektaklis, regis, palieka per mažai erdvės savarankiškai žiūrovo interpretacijai, todėl po jo pasiūloma paskaita, turinti užpildyti šią spragą. Tačiau kyla klausimas, ar šiuo atveju kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti. Ar paskaita padeda geriau suprasti kūrinį, ar tiesiog sujungia jo padrikas dalis į vientisesnį pasakojimą, kurio scenoje taip ir nepavyko įžvelgti?
Sugrįžtant prie teatro prieinamumo klausimo, svarbu nepamiršti, kad galimybė suprasti kūrinį nebūtinai reiškia būtinybę iškart gauti jo paaiškinimą. Teatras neturi būti visiems vienodai lengvai perskaitomas, o žiūrovas neprivalo išeiti iš salės su galutiniu atsakymu, ką matė. Kartais kur kas vertingiau išsinešti klausimą, abejones ar norą apie tai dar pagalvoti. Juk vienas iš teatro malonumų – galimybė pačiam ieškoti prasmių, klysti, abejoti ar net likti be atsakymo. Kai kūrinį būtina iškart išversti į suprantamą kalbą, kyla pavojus, kad iš jo atimama būtent tai, kas teatrą daro gyvą, – galimybė tą patį pamatyti kitaip, pasikliaujant individualiu žiūrovo žvilgsniu.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas







