Meno žiurkių pragraužtas menas

Laura Šimkutė 2026-10-27 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka

aA

„Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“, – skelbia citata, puošianti Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) pastatą. Būna, kad už patį kūrinį viršiau stovi kruopščiai sukuruoti konceptai, o žiūrinčiajam į meną labiau kalba tekstas ir kontekstas, bet ne pats objektas, į kurį tenka žiūrėti. Objektui kartais užtenka tik būti, o jau menininkas (pats sau žinantis, kad toks yra) pasirūpins, jog tas objektas taptų kažkuo, kas šokiruos, provokuos, privers mąstyti, pergalvoti savo gyvenimą ir jo prasmę, ir visaip kitaip atvers būtovės slėpinius. Tokiu suprimityvintu vaizdiniu galima nupasakoti žiūrovo vulgaris patirtį lankantis šiuolaikinio meno parodose. Nebūtinai visose. Bent jau tokiose, apie kokias rašo dramaturgė ir režisierė Goda Simonaitytė, kuri spalio viduryje Oskaro Koršunovo teatre pristatė spektaklį „Šūdmala“ pagal savo pjesę, kuri laimėjo šio teatro organizuotą konkursą „Dramos teritorija“.

Nors „Šūdmalos“ dėmesio centre atsiduria šiuolaikiniai vizualieji menai ir juos supančios asmenybinės bei biurokratinės pinklės, pats iš dviejų dalių sudarytas spektaklis patektų į klasikinio teatro kategoriją. Čia pirmiausia kalba dramos tekstas, kurio siužetas išsitenka labai aiškiuose laiko rėmuose, jame veikia konkretūs personažai, kurių kiekvienas turi savo liniją, o režisūroje nesislepiama už efektų. Aktoriai kuria psichologiškai motyvuotus, nors ir šaržuotus, personažus, todėl vėlgi – čia neeksperimentuojama, pasitikima tuo, kas, sakytume, išbandyta ir dažnai veikia sėkmingai. Atrodo, net ir spektaklio priemonės galėtų patekti į įtampos lauką su tema, kuri narpliojama. Forma neužgožia turinio ir leidžia atsiskleisti absurdui – per komiškas ir nesąmoningas situacijas, kandžias ir šmaikščias citatas bei atpažįstamumą. Bet pereikime prie konkretybių ir šiame tekste, nes recenzentę akivaizdžiai paveikė Harryʼio G. Frankfurto aprašyta filosofinė koncepcija, nuo kurios atsispiriant ir buvo sukurta pjesė bei spektaklis. Kitaip tariant, nuo plepalų judėkime faktų, nors ir subjektyviai patirtų, link.

Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka

„Šūdmaloje“ žiūrovai patenka į kūrybinių dirbtuvių / parodų salės erdvę – scenografija (autorė Sigita Šimkūnaitė) sudaryta iš metalinių lentynų, gausiai aplietų, nutaškytų įvairiausių spalvų dažais (sakytume, kone Jacksono Pollocko maniera). Lentynos yra gana funkcionalios – pasitarnauja ir kaip tiesiog lentynos, ir kaip perstumdomos parodų erdvės, kuriomis galima taip, kaip reikalauja veiksmas, performuoti sceną. Čia užsimezga diskusijos apie patį meną, cukinijas (labai sezoniška ir tinkama rudeniui tema) bei netgi mezgasi tokia, sakyčiau, ir kritika, ir reprezentacija meno produktyvumo ir kapitalizmo laikais. Kai vienas balsas viską kvestionuoja, o kitas balsas siekia žinomumo ir pripažinimo bet kokia kaina. Kai išlenda vadinamosios meno žiurkės, pagal kurių skonį ir pagraužimo kampus formuojasi ir publikos skonis. Ką jau jos iškramtys, tą publika suės, nes norės būti kūl, bei galės pakalbėti frazėmis be aiškaus turinio, tik aukštas materijas iš pirmo žvilgsnio reiškiančiomis sąvokomis. Transcendentaliniai mimeziai, vėlyvojo kapitalizmo radikalusis realizmas, poststruktūruotas patyriminis postmodernistinis performatyvusis skulptūrinis peizažas ir dar ko tik norit (šios „sąvokos“ yra jau recenzijos autorės džiazas, ne citatos iš spektaklio).

Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka

Pagrindiniai bruožai, kuriais pasižymi Godos Simonaitytės sukurto spektaklio medžiaga yra aiškumas bei taisyklingumas. O čia, tiesą sakant, išlenda ir nuspėjamumas, nes, pavyzdžiui, tai, kuo užsiima vienas iš personažų, tampa aišku jau kone iš karto vien iš jo aprangos ir kalbos, nors tai tarsi turėtų atsiskleisti it koks netikėtas posūkis. Atrodo, čia taip pat nelieka neišspręstų klausimų; na, gal tik „Šūdmalos“ pabaiga staigiai viską nukerta, ir tarsi galėtų palikti vietos klausimams, bet iš tiesų, drįsčiau teigti, suveikia kaip atsakymas. Taigi, spektaklyje daug plepama, daug pristatoma ir paaiškinama – nuo pačio pirmo dviejų menininkų (vaidinamų Gyčio Laskovo ir Karolio Kasperavičiaus) susidūrimo bei idėjinio konflikto (irgi dramaturginė klasika: kone gėrio versus blogio dvikova, nes vienas atstovauja meninei „chaltūrai“ ir kūrybinei impotencijai, o kitas yra meninio amato genijus, kuris maištauja prieš jį lydinčias kapitalistines ir kuratoristines pinkles ir kuria nebent „į stalčių“) iki darbo palytėtų rankų (nes kai pats tapai, lieka žymės, kaip ir kasant lysves bei sodininkaujant). Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu ir spektaklio formoje pasireiškia tas filosofinis šūdmaliavimo konceptas. Nors didžiausia šūdmaliavimo apologete ir išpažinėja turėtų būti Ingos Šepetkaitės kuriama Kuratorė (spektaklyje įvardijama „meno žiurke“), kuri supranta, ką daro, ir tikslingai renkasi tai daryti. Tokia ciniška, komiška, lyg karikatūra, turinti tikslą ir pateisinanti priemones tam tikslui pasiekti. (Tiesą sakant, vizualiai ir savo manieromis ji labai primena internete išpopuliarėjusią meno influencerę Mileną, kuriamą menininkės Martinos Kryževičiūtės, kuri ironiškai ir absurdiškai išreiškia šiuolaikybei būdingą požiūrį „patys sau smagūs ir faini“.)

Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka

Pirmąją ironiško humoro kupiną „Šūdmalos“ dalį greitai nugesina antroji, kupina katastrofos ir nusivylimo nuojautos. Taip tarsi pasėjama idėja: kad ir kaip juokingai atrodo visos biurokratinės pinklės, žodine tryda besireiškiantis sąvokų džiazas ir narcizų, turinčių palaikymą ir reikiamas pažintis, iškilimas meno lauke, vis tik tai yra ir pačio meno lauko išgyvenama tragedija. Ji ir tampa dirva šūdmalystei daugintis bei skleistis. O Godos Simonaitytės spektaklis aiškiai, nors gal vietomis ir kiek per deklaratyviai, tą mintį išartikuliuoja. Daugiausia raiškiai sakomu tekstu, nes čia turinys būtent šioje priemonėje ir slepiasi. Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

Scena iš spektaklio „Šūdmala“, pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2026). Tomo Tereko nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

recenzijos
  • Nuo pažeidžiamumo prie stiprybės. Aktualiojo ukrainiečių teatro pavyzdys

    Spektaklio gyvybę formavo žodžių turinys ir energija, besiveržianti per kraštus tai kaip viltis, tai kaip baimė, nuovargis ar haliucinacijos ir kandi ironija, tačiau kaip kažkas absoliučiai autentiško, iš kitokios tikros patirties.

  • Aklumo paradoksai ir namų ilgesys

    „Molė Svini“. Senokai nemačiau spektaklio žmonėms apie žmogų. Tokio, kuris, išplėšęs iš šiandienos spąstų, teleportuotų į belaikę sielų buveinę. Gręžtųsi, raustųsi, smelktųsi į kiekvieną stojusį akistaton.

  • Voicekas šešėlyje

    Režisieriaus Mykolos Mishyno „Neužgimę herojai“ kviečia į teatrą – ir jis čia jaučiamas kiekvienoje scenoje. Tuo tikriausiai galima tiesiog mėgautis, neieškant neužgimusių herojų, kurių Georgo Büchnerio pjesėje tiesiog nėra.

  • Mūsų (ne)tobuli vaikai

    Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, visai kas kita – jaunus atlikėjus. Kitoks jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas.

  • Trylikos galia

    „Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės.

  • Į sociologinį žemėlapį įspraustas popierinis miestas

    Tačiau kyla klausimas: ar kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį „Pas mus šventė“, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti?

  • Nėra namų be dūmų

    Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.

  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.