Yra ryšių, kurių nepasirenkame. Yra ryšių, kuriuos sukuriame patys. O kartais vieni tampa kitais. Choreografės Vaivos Paukštės šokio spektaklis „Sesės“ kalba apie seserystę, kuri nebūtinai prasideda nuo bendrų tėvų ir tikrai nesibaigia užaugus.
Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ prodiusuotame spektaklyje šoka trylika jaunų „Low Air“ šokio mokyklos mokinių, kurioms profesionalioji scena dar nėra kasdienybė. Jas sieja daugiau nei bendras kūrybinis procesas. Paukštė ne vienus metus buvo jų mokytoja, lydėjusi merginas svarbiu jų augimo ir brendimo laikotarpiu. Per penkerius metus susiformavusi bendruomenė čia virsta menine medžiaga, o tikri tarpusavio santykiai – choreografijos pagrindu. Todėl „Sesės“ nėra vien spektaklis apie seserystę. Tai spektaklis, gimęs iš jos pačios.
Vienas paveikiausių spektaklio sumanymų – paprasti rudi marškinėliai, įgyjantys daugybę pavidalų. Jie jungia, skiria, pratęsia kūnus, virsta žaidimo įrankiais ir leidžia atsiskleisti vaikiškai fantazijai. Kostiumų dailininkės Kotrynos Klaros Rupainytės pasiūlytas vizualinis paprastumas čia tampa kūrybine laisve. Būtent tokiomis akimirkomis „Sesės“ įtikina labiausiai: kai nesistengia įrodyti savo reikšmingumo, o leidžia judesiui gimti iš žaidimo, smalsumo ir santykio su kitu žmogumi.
Seserystė spektaklyje nėra idealizuojama. Ji reiškiasi per prisilietimus, fizinį pasipriešinimą, konkurenciją, priklausomybę ir rūpestį. Viena kitą už kasų tempiančių merginų grandinė tampa iškalbingu šio santykio vaizdiniu: ryšys gali būti ir atrama, ir našta, o noras nepaleisti kito kartais neatsiejamas nuo noro jį pastumti šalin. Tokiose scenose choreografija geba kalbėti savarankiškai, be papildomų paaiškinimų. Deja, ne visur jai suteikiama tokia galimybė.
Nikitos Kiriuchino muzika kuria atmosferišką, šiuolaikišką garsinį pasaulį, kuriame subtilūs skambesiai susitinka su intensyviais elektroniniais ritmais. Kai kuriose scenose muzika, judesys ir šviesa susijungia į tokį emocionalų, kone kičinį pakilumą, kad poveikis tampa fiziškai juntamas. Net suvokiant, kokiomis priemonėmis ši emocija kuriama, sunku jai atsispirti. Tačiau stiprus emocinis poveikis dar nėra dramaturginio tikslumo įrodymas. Muzika kartais taip ryžtingai diktuoja scenos nuotaiką, kad choreografija ima atrodyti jos iliustracija, o ne lygiavertė kūrinio varomoji jėga.
Tai susiję su bene ryškiausia „Sesių“ problema – fragmentiška dramaturgine struktūra. Spektaklis sudarytas iš vizualiai ir emociškai paveikių epizodų, tačiau tarp jų stinga organiško ryšio. Vieną būseną keičia kita, bet ne visuomet aišku, kas tą pokytį išprovokuoja. Dramaturgės Kristinos Steiblytės brėžiama kelionė nuo pirmojo sesers prisilietimo iki brandesnio rūpesčio viena kita suteikia kūriniui prasminę kryptį, tačiau choreografinė medžiaga ne visada pajėgia ją išlaikyti. Pasakojimą pirmyn dažniau stumia garso įrašai, o ne pačių šokėjų kūnai. Kai kuriuose epizoduose juntamas ir sceninės energijos stygius, tačiau neaišku, ar jo priežastis – jaunųjų šokėjų patirties stoka, ar pati choreografija, negebanti išlaikyti veiksmo įtampos. Kai scena jau išsako savo mintį, bet vis dar tęsiasi, kartu su ja pamažu blėsta ir žiūrovo dėmesys.
Stebint „Seses“ sunku atsiriboti nuo kito „Low Air“ spektaklio – „Me Two / Savoj Krūvoj“ (idėjos autorė ir choreografė – Airida Gudaitė, 2021), kuriame taip pat pasirodė jauni, dar tik sceninę patirtį kaupiantys šokėjai. Panašumai juntami ne vien bendruomeniškumo temoje, bet ir choreografiniame žodyne: kostiumų panaudojime, dokumentinio pobūdžio garso įrašuose, kolektyvinėse kūnų griūtyse, balsu kuriamuose emociniuose proveržiuose. Šią kūrybinę giminystę dar įdomesnę daro tai, kad „Me Two“ choreografė Airida Gudaitė „Sesėse“ dalyvavo kaip choreografijos mentorė. Todėl panašumai tarp spektaklių kelia ne tik atpažįstamo meninio braižo, bet ir kūrybinės įtakos bei savarankiškumo klausimą.
Viena vertus, šie panašumai leidžia įžvelgti tam tikrą kūrybinį tęstinumą. Kita vertus, verčia klausti, kiek naujame kūrinyje atsiveria savita choreografinė kalba. „Me Two“ bendruomenė pirmiausia ieško savo vietos ir bendrystės, o „Sesėse“ priklausymas jau yra duotybė, su kuria tenka išmokti gyventi. Šis skirtumas galėjo tapti pagrindu dar savitesnei choreografinei raiškai, tačiau kai kurie spektaklio sumanymai pernelyg primena jau matytus „Me Two“ vaizdinius.
Būtent todėl „Sesės“ palieka kiek prieštaringą įspūdį. Paukštė neabejotinai geba dirbti su kolektyvu, atpažinti jo stiprybes, kurti vizualiai įtaigius vaizdinius ir jautriai atskleisti jaunų žmonių tarpusavio santykius. Tačiau spektaklis leidžia nujausti, kad Paukštės choreografinis mąstymas galėtų skleistis gerokai plačiau, nei suteikia pasirinkta kūrybinė forma. Jos kūrybinis potencialas leidžia tikėtis drąsesnių sprendimų, kurie ne tik pratęstų atpažįstamą „Low Air“ estetiką, bet ir mestų jai iššūkį. „Sesės“ yra brandžios bendruomenės kūrinys, tačiau nebūtinai toks pat brandus choreografinis pareiškimas.
Vis dėlto „Sesių“ gyvybingumas labiausiai siejasi ne su teatro scena, o su erdvėmis, kuriose bendrystė gimsta savaime. Spektaklį lengva įsivaizduoti mikrorajonų kiemuose, tarp daugiabučių, krepšinio aikštelėse, ant asfalto, kur paprasčiausi daiktai tampa žaidimų pasauliais, o draugystės kartais virsta seserystėmis. Tokia erdvė spektakliui būtų ne kompromisas, o natūrali jo tąsa. „Low Air“ stiprybė visada buvo gebėjimas priartinti šokį prie žmogaus, ir „Sesės“ šią tradiciją prasmingai pratęsia.
„Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės. Juk „Sesės“ pasakoja apie augimą, kuris nesibaigia salėje užgesus šviesoms.
Spektaklio pabaigoje viena mergina lieka scenoje, kol kita sugrįžta, pasisodina ją ant kupros ir nusineša. Tai paprastas, bet iškalbingas gestas, kuriam nereikia nei didelio muzikinio pakilimo, nei papildomų paaiškinimų. Jis primena, kad seserystė nėra pažadas visada būti kartu. Tai galimybė sugrįžti, kai kitam tavęs prireikia.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
