Namų yra visokių: tylių ir ekstravagantiškai triukšmingų, chaotiškai jaukių ir muziejiškai erdvių, kupinų vaikų arba katinų, girgždančių senų ir nepriekaištingai naujų. Nors, kaip suaugusieji, puikiai žinome, kad namų ir jų gyventojų yra visokių, vaikų šis žinojimas dar tik laukia – pasakų knygutės pilnos „jie gyveno ilgai ir laimingai“, o didžiausias kuriozas, galintis nutikti namuose, būtų nebent toks, kad netikėtai pasirodžiusi mergaitė suvalgys šeimynos košę ir įsitaisys miegoti jų lovoje. Vis tik realybė yra tokia, kad nepaisant to, kiek vaikai žino apie namus, tačiau su jais susiduria įvairiais. Kol pasakose būstus puošia uogienių stiklainiai ir megztos antklodėlės, staiga pasijunti labai vienišas, jei tavo namai toli gražu ne tokie.
Tad džiugu, kad šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“, pastatytu Kauno valstybiniame lėlių teatre. Trumpas spektaklis vienus mažiausių (3–7 metų) žiūrovų kviečia pamąstyti apie namus: kas tai yra, kas juos kuria ir kokių jų būna.
Mažojoje teatro salėje pasitinka vaikiškos fantazijos ir rankdarbių pasaulį primenanti scena – piešimo lenta, spalvingai išpaišytos grindys ir daugybė popierinių namukų (dailininkė Medilė Šiaulytytė). Žaidimo įkarštyje į sceną įlekiantys aktoriai Vigita Rudytė ir Arvydas Šaučiūnas greitai jį pameta ir imasi vis naujų, kol galiausiai nusprendžia – „žaisime namus“. Negaliu kalbėti už kitus vaikus, galbūt jų žaidžiami namai buvo pilni detektyvinių istorijų, šokio kovų ir dinozaurų, bet saviškius atsimenu žvelgdama iš šiandieninės perspektyvos – baisiai tradiciškus ir be didesnių nuotykių: arbatėlės, vaikai, troškiniai iš lapų ir šakų, – vėlgi gražius, ramius, tvarkingus ir „be dūmų“. Tokius, kokių vargiai bebūna.
Įsijautę į žaidimą aktoriai keliauja per skirtingus namus: štai labai senas namas, visas girgždantis ir traškantis, o jame likęs tik tuščias lizdas, iš kurio jaunieji namukai jau išskrido; arba namas, kuriame viskas dreba, rūksta dūmai, girdėti pykčiai ir net pats pastatas tampa piktas. Vaikai palengva įtraukiami į, rodos, lengvabūdišką ir šmaikštų pasaulį, tačiau kartu parodoma, kad namų yra labai įvairių, ne tik nepertraukiamai laimingų ir pilnų vaikų klegesio. Viena jautriausių spektaklio scenų vaizduoja skilusį namą. Jo pusės vis tolsta viena nuo kitos, o tarsi nematoma gija tarp jų tampa mažas pasimetęs namukas, nuolat keliaujantis tarp skilusių ir jo reikalaujančių pusių. Nors ši scena atrodo niūri, tačiau gera žinoti, kad režisierė jaučia svarbą tokiems jauniems žiūrovams kalbėti apie šeimos konfliktus, skyrybas, blaškymąsi tarp dvejų namų, nebežinant, kurie iš jų tavieji, – juk yra daugybė vaikų, kurie tai išgyvena, o kaip nesijausti vienišam savo patirtyje, jeigu niekur nematai jos atvaizduotos?
„Namai namučiai“ per trumpą laiką į save sutalpina daug įvairių raiškos priemonių, tačiau neatrodo, kad jos pernelyg apkrautų veiksmą: spektaklyje telpa žaismas šešėliais, šviesą nuspalvinančiais plastiko langeliais, vaizdo projekcijomis, lėlėmis, gimstančiomis iš popieriaus lapo ir pačių atlikėjų kūnų. Kartu vyksta ir kūrybingos namų transformacijos – jie tampa ir lizdais, ir senoliais, piktais ir linksmais, skylančiais į dvi bejausmes kaukes, tampančiais tarp išsiskyrusių tėvų keliaujančio vaiko mašinomis, išsilankstančiais į žmogeliukus ir šunelius. Smagi detalė suaugusiems – daugybės namukų dugnai, kuriuos aktoriai kartais panaudoja kaip kaukes, primena nuo blogio saugančios akies simbolį, šiandien populiarų Turkijoje ir Graikijoje, tarsi įprasminantį namus, kaip priebėgą nuo negandų ir sunkumų.
Smagi ir spektaklio dramaturgija, kone išskirtinai sudėliota iš populiarių posakių, kuriuos girdime kasdien: „Pasaka, o ne gyvenimas“, „Nėra namų be dūmų“, „Užmesti akį“, „Pas kitus žolė žalesnė“, „Namai prasideda nuo pamatų“ ir t. t. Toks tekstas suteikia spektakliui paprastumo, lengvumo ir yra greitai atpažįstamas, o kartu neapkrauna kūrinio, kuris stipriausiai stovi ant bežodžio objektų teatro pagrindo.
Po spektaklio, atskiroje erdvėje vaikų laukia tai, kas net ir neretam suaugusiam žiūrovui atrodytų ypač saldu – galimybė pažaisti su specialiai pritaikytomis scenografijos objektų kopijomis, atkartojančiomis spektaklio scenas: išbandyti šviesos spalvų žaidimą, šešėlių teatrą, pastatyti namukų bokštą ar šokdinti mažus namukus per namo-mamos langus – taip, kaip šie šėlo spektaklio metu.
„Namai namučiai“ – tai jautrus ir atidus spektaklis namų tema vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime. Iš teatro išeini žinodamas, kad namai prasideda ne tik nuo fizinių pamatų, bet ir nuo tų, kuriuos pastatome savo buvimu, kad namų laimė priklauso nuo mūsų pačių – kaip ir su kuo juose gyvename. Vis tik labiausiai gera žinoti, kad vaikas, kurio namai pikti ar skylantys, čia pamatys savo realybę teatro scenoje ir supras – „Aš nesu vienas“.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
