Spalio 22-osios vakarą istorinis Kauno kino teatras „Daina“ virto neįprasta teatrine erdve, kurioje šokio teatras „Aura“ demonstravo „Kabaretą Favelą“. Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir idėjos autorės Eglės Valadkevičiūtės-Marcinkevičienės kūrinį galima laikyti itin ryškiu imersinio teatro pavyzdžiu, kone pažodžiui atitinkančiu šios formos apibrėžimą. Čia žiūrovas ne tik stebi veiksmą, bet ir yra panardinamas į savarankišką sceninį pasaulį, kuriame nyksta tradicinė skirtis tarp atlikėjo ir stebėtojo, scenos ir žiūrovų salės. Specialiai buvusio kino teatro erdvei sukurtas „Kabaretas Favela“ tampa erdvine, kūniška ir jusline patirtimi, į kurią žiūrovas įtraukiamas vos peržengęs „Dainos“ slenkstį. Prie įėjimo kiekvienam pasiūloma paimti žaidimo kortą, nepaaiškinant jos paskirties. Iš pradžių tai atrodo tik nedidelis, galbūt simbolinis kabareto ritualas, tačiau vėliau paaiškėja, kad kortos tampa vienu iš žiūrovų įtraukimo į veiksmą būdų.
Apšvietimas, pulsuojanti muzika (kompozitorius Andrius Grinevskis), palaipsniui pasirodantys ir tarp susirinkusiųjų įsiliejantys „Auros“ šokėjai. Besirenkantys žiūrovai kviečiami pasivaišinti kokteiliu, apsidairyti, įsikurti neįprastoje aplinkoje. Jau šiame pradiniame etape apima savotiškas neapibrėžtumo jausmas. Jei iš pradžių gana aišku, kas yra atlikėjas, o kas – žiūrovas, ilgainiui ši skirtis ima svyruoti. Ne kartą buvo galima pastebėti, kaip vieni žiūrovai ima stebėti kitus, tarytum mėgindami suprasti, ar prieš juos vykstantis veiksmas yra spontaniška reakcija, ar iš anksto numatyta pasirodymo dalis. Žinoma, apranga, judesio pobūdis ir kūniška laikysena dažniausiai išduoda atlikėjus, tačiau trumpalaikis neapibrėžtumas tampa įdomia patirtimi. Žiūrovas čia ne tik stebi spektaklį, bet ir pats tampa stebimuoju.
Pamažu atlikėjų daugėja, intensyvėja muzikinis ritmas, atsiranda balsas, suteikiantis pirmuosius orientyrus ir tarsi nepastebimai pradedantis reguliuoti susirinkusiųjų dėmesį bei judėjimą. Po kurio laiko paaiškėja ir turimos kortos funkcija, pagal jų rūšis dalyviai suskirstomi į atskiras grupes, kurių kiekviena turi savo vedlį ir savitas užduotis. Tačiau nevertėtų apsigauti, publikos įtraukimas ties šiuo sprendimu netampa griežtai kontroliuojamas: kryptingesnio dalyvavimo epizodus keičia laisvas judėjimas ir galimybė vėl savarankiškai pasirinkti, kur nukreipti dėmesį. Taip spektaklyje nuolat kinta žiūrovo padėtis – jis tai stebėtojas, tai aktyvus dalyvis, tai savotiškas klajūnas, pats atrandantis skirtingus „Kabareto Favela“ pasaulio sluoksnius. Užduočių turinio detalizuoti nesinorėtų, nes netikėtumas yra reikšminga šio kūrinio patirties dalis.
Visuomet išlieka galimybė savarankiškai tyrinėti pastatą, judėti tarp skirtingų jo erdvių, stebėti įvairiose vietose pasirodančius šokėjus. Toks erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo. Čia nėra vieno privilegijuoto žiūros taško, iš kurio būtų galima aprėpti visumą.
Svarbiu „Kabareto Favela“ elementu tampa vizualinė spektaklio kalba, kurioje kabareto teatrališkumas susitinka su šiuolaikiniu šokiu. Reikšmingi, taiklūs scenografijos ir kostiumų dailininko Justo Sabastijansko bei šviesų dailininko Viliaus Vilučio sprendimai. Ryškūs, kartais groteskiški kostiumai, ekscentriški personažai, netikėti sceniniai įvaizdžiai ir kontrastingas apšvietimas kuria nuolat besikeičiančią atmosferą. Sodrius raudonus tonus keičia šalti, kone chirurgiškai tikslūs šviesos pluoštai, iš bendros erdvės išskiriantys pavienius atlikėjus, jų kūnus ir judesius. Ne mažiau reikšmingas ir scenografijos mobilumas: pakylos, stalai, kėdės, minkštasuoliai tampa ne vien aplinkos elementais, bet ir choreografinio veiksmo dalimi. Toks vizualinis daugiasluoksniškumas leidžia spektakliui nuolat keisti savo pobūdį – nuo triukšmingo, žaismingo kabareto iki koncentruoto, kartais net intymaus šokio epizodo.
Vis dėlto ilgainiui šis po pastatą pasklidęs vyksmas įgauna bendrą traukos centrą – veiksmui persikėlus į didžiąją erdvę, scena tampa pagrindine susirinkusiųjų dėmesio vieta. Čia atsiskleidžia ir kita „Kabareto Favela“ pusė: įspūdingi, scenine energija pasižymintys pasirodymai, kuriuose įtraukianti patirtis susijungia su ryškiu choreografiniu bei muzikiniu reginiu. Visą šį įvairialypį sceninį pasaulį kuria tarptautinė „Auros“ šokėjų komanda – Ester Bega, Hectoras Valdovinosas, Joey Zhu, Leandro Manzo, Marianna Lo Coco, Otisas Gilchristas Rikkenas, Pepe Jaimesas, Susanna Maggio, Tadas Almantas, Victoras Gilas Méndezas – kartu su trupės stažuotojomis Agota Kuisyte, Flavia Fiorinelli ir Laura Nielsen. Atlikėjų individualumas, skirtinga judesio raiška ir gebėjimas persikūnyti į kabareto personažus suteikia spektakliui gyvybingumo. Šios dalies akcentu tampa talentų šou, kuriame netrūksta žaismingumo, ironijos ir komiškų situacijų, keliančių ne tik šypseną, bet ir nuoširdų juoką.
Šalia paveikios vizualinės ir patyriminės spektaklio pusės kyla klausimas dėl jo teminio vientisumo. Kūrėjų pristatymuose „Kabaretas Favela“ siejamas su tarpukario Kauno modernizmu, miesto augimu, bendruomeniškumu, atmintimi ir tapatybės paieškomis. Tačiau pačiame spektaklyje šios temos ne visuomet lengvai atpažįstamos. Žiūrovo dėmesį užvaldo skirtingų personažų, situacijų, choreografinių epizodų ir nuotaikų mozaika, kurioje sunku aptikti vieną aiškią prasminę liniją. Kita vertus, galbūt tokio nuoseklumo čia ir nesiekiama. Jei „Kabaretą Favelą“ suvoksime kaip savotišką miesto modelį, jo fragmentiškumas įgauna kitą reikšmę: juk ir tikrame mieste vienu metu vyksta daugybė tarpusavyje nebūtinai susijusių istorijų, o jų visuma atsiskleidžia tik per individualų stebėtojo žvilgsnį. Šiuo požiūriu spektaklio dramaturgija labiau remiasi ne vientisu pasakojimu, bet skirtingų patirčių sambūviu.
Ko gero, aiškiausiai „Kabareto Favela“ idėja atsiskleidžia ne per konkrečias istorines nuorodas, o per galimybę bent trumpam ištrūkti iš įprasto socialinio vaidmens. Vieni žiūrovai nuosekliai pasiduoda siūlomam žaidimui, kiti lieka stebėtojais, tačiau net ir pastarieji neišvengiamai tampa bendros sceninės kompozicijos dalimi. Šiame kontekste ypač svarbi pati žiūrovo pasirinkimo galimybė: kiek įsitraukti, kur eiti, ką stebėti, kiek leisti sau būti matomam.
„Kabaretas Favela“ pirmiausia įsimena kaip intensyvi, vizualiai paveiki ir gyvybinga teatrinė patirtis, kurioje „Auros“ šokėjų meistriškumas dera su žaisminga, nenuspėjama spektaklio forma. Spektaklis ne tiek pateikia užbaigtą istoriją, kiek pasiūlo laikinai apsigyventi jo sukurtame pasaulyje, kuriame kiekvienas gali susikurti savąją patirties versiją.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
