Teatras – savitos mistikos gaubiama vieta. Dažnas esame girdėjęs pasakojimų apie aktorių prietarus prieš spektaklį, užkeiktas pjeses ir įvairiausius scenos ritualus. Ne veltui net ir šiandien aktorių pasakojimai apie amatą domina skaitytojus, o ekskursijos į teatro užkulisius greitai iššluojamos. Režisierius Mantas Jančiauskas į šio mistinio žvėries nasrus neria dar giliau, Vilniaus senojo teatro erdvėms sukūręs spektaklį „Toli toli“.
„Toli toli“ – tai vieno žmogaus pasivaikščiojimas po teatrą. Atvykęs į fojė, žiūrovas gauna ausines ir telefoną – spektaklio vedlį. Spektaklio audinys kuriamas iš garso ausinėse – pokalbių, pasakojimų, dainų nuotrupų bei muzikinio fono ir teatro stichijų – erdvės, šviesos, tarsi natūraliu rekvizitu tampančių kasdienių daiktų. Svarbiausia – sekti šviesą ir leistis būti vedamam.
Vilniaus senasis teatras šiam pasakojimui atrodo tobula vieta: daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis teatras nepasikeitęs nuo sovietmečio – nerenovuotas, neremontuotas, netvarkytas. O šioje mistinėje netvarkoje ir užgimsta ryškiausias nesterilaus, kūrybiško teatro portretas: kur daugumoje teatrų dominuoja modernios grimerinės, cechų patalpos ir administraciniai kabinetai, čia viskas užšalę laike ir daiktai tarnauja ne savo estetika, o funkcionalumu.
Kelionė prasideda nuo kavinės – vienos esminių teatro reprezentacijos vietų. Joje vedlys pakviečia prisėsti ir palengva susipažinti su teatrą kuriančiųjų balsais. Nuskamba ir daina apie gyvenimą tarp praeities ir ateities: viskas, ką turime, – tik dabartinė akimirka. Nuo pat kelionės pradžios nesunku pastebėti, kad garsinėje plotmėje žiūrovui palikta daug vietos tiesiog būti, gerti į save aplinką ir pačiam ieškoti iš jos kylančių minčių. Vis dėlto tai tampa pirmąja spektaklio klaida, nes paliktas galvoti, apie ką tik nori, žiūrovas puikiai gali galvoti „apie nieką“ – vakarienės pirkinių sąrašą ar dieną sugedusią skalbyklę, kaip kad nejučiomis nutiko recenzentei.
Antras dalykas, kuris kliūna vaikštinėjant po Senojo teatro užkampius, – tekstų abstraktumas. Kūrėjai nevengia palikti teksto neapvalyto: ne kartą išgirstame teatro žmonių klausimus, kodėl jie yra kalbinami, kam to reikia, o ir patys pasakojimai labai įvairūs – nuo pasirinkimo atsiduoti aktorystei iki sapnų, dainų, pavienių kritikų vertinimų. Tenka pripažinti, kad teatras čia labiausiai atsiskleidžia kaip sovietinės kultūros liekana, nėra užsimenama apie laikus, kai jis priklausė lenkams (kad ir nuogirdų apie Rasos Navickaitės tirtus kreivus spektaklius „Nusikaltėliai“ ir „Mergaitės su uniformomis“), o kartu mažoka šių dienų liudijimų.
Vis dėlto klaidžioti po Senąjį teatrą įdomu, nes, kaip minėjau, tai, ko gero, vienintelis Lietuvoje toks „laukinis“ teatras – seniai nematęs remonto ar bet kokių naujinimo darbų. Tad dauguma patalpų ir šokiruoja, ir žavi – dulkėmis, sienų tinku nuklota, žaliomis plytelėmis apdailinta skalbykla su stačiatikių šventojo ikona, chaotiška netvarka pasipuošusiu butaforo kambarėliu palėpėje, senomis nuotraukomis išklijuotomis grimerinėmis, didžiuliais užscenyje įsikūrusiais sandėliais, neaprėpiama nurašytų kostiumų, produktyvios teatro praeities, saugykla. Eidamas rūsiuose kai kur turi pasilenkti, jei nenori, kad į plaukus įsiveltų voratinkliai.
„Toli toli“ – tai ne tik pasivaikščiojimas, bandant sugauti teatro esatį: tai pasivaikščiojimas po praeitį. Kadangi pati dirbu teatre ir turiu galimybę vaikščioti po kampelius, kurie kasdieniam žiūrovui nėra prieinami, galiu lyginti, kad Senasis teatras – unikalus. Tai, ką vieni teatrai bando dailinti ir gražinti, slėpti ir retušuoti, Senajame teatre viskas savotiškai tikra: skalbėjos sprendžiamų kryžiažodžių krūvos, butaforo pietų ir mėgstamų užkandžių indeliai, voratinkliai sandėliuose, girgždančios, pavargusios, nežinia kiek sėkmingų ir nesėkmingų premjerų atgyvenusios žiūrovų kėdės. Tam tikra prasme didžiulė dalis teatro esaties ir slepiasi šiose detalėse – neatnaujintose, nerenovuotose. Neišvengiamai ir Senasis teatras sulauks savosios renovacijos, tad šį savitai žavų chaosą, kaip vieną mažyčių pasaulio stebuklų, verta skubėti pamatyti.
