„Toli toli“ sako spektaklio pavadinimas Vilniaus senajame teatre. Tą patį sako ir jo išvada maždaug po valandos, nes išvada – apie to pastato, jo kūrėjų ir jo žiūrovų istoriją, ir ne tik.
Kas šiandien yra Vilniaus senasis teatras, per daugiau nei šimtą metų priėmęs įvairiakalbių ir įvairiažanrių trupių, keitęs pavadinimus, keturis dešimtmečius glaudžiantis Rusų dramos trupę? Patrauklus pastatas, prisiminimai ir sentimentai? Kryžkelė? Savo prasmės ieškojimas ir įrodinėjimas?
Kai tame teatre Vilniaus J. Basanavičiaus gatvėje kadaise vaidindavo „akademikai“ (dabar Nacionalinis dramos teatras), vėliau ir Jaunimo teatras, kai atvažiuodavo gastrolių Kauno dramos trupė ar studentai rodydavo diplominius spektaklius, neturintiems bilieto labai praversdavo sugebėjimas įšokti į tą pastatą pro tarnybinį įėjimą, šūktelėti kažką draugiško nustėrusiam budėtojui ir lėkti žemyn laiptais po scena. Budėtojas juk nesivys.
Perbėgi po scena, išlendi prie anos pusės grimo kambarių ir tada elgiesi, lyg esi čia savas, eini siauru koridoriumi iki durų, o kai jas atsidarai – patenki į fojė kaip visi tie, kurie su bilietais. Tada pasirenki, kur stovėsi spektaklio metu. Parteryje ar antro balkono užnugaryje, bet ten reikės akrobatikos, nes vietos yra tik vienai kojai, kadangi stovėtojų apstu. Nieko baisaus, dėl teatro viskas įmanoma.
Jeigu turi tokios patirties, atrodo, kad pažįsti tą pastatą kiaurai. O nieko panašaus. Dabar užsidedi ausines ir eini „Toli toli“ režisieriaus Manto Jančiausko ir dramaturgės Linos Lauros Švedaitės spektaklio maršrutu, laipioji nepažįstamais laiptais nuo niekad nematyto rūsio tunelių iki pastogės ir atgal (penki ar visi šeši aukštai?), trumpam išeini į teatro kiemą pro duris, kurių niekada nepastebėjai.
Ir pareini pro tą tik aktoriams ir kadaise bilietų neturėjusiems žinomą koridoriuką palei grimo kambarius. Įžengi į fojė ir tada į salę, kuri laukia vienintelio žiūrovo – tavęs. Nes „Toli toli“ yra spektaklis vienam žiūrovui. Ir visiems, kurie nusiperka bilietus, bet klajoti seno teatro labirintais skirta po vieną.
Režisierius su dramaturge iš pradžių apgauna, o gal tiesiog nesiginčija su romantizuotu požiūriu į teatrą kaip į meno rūmą ar šventovę, į aktorių – kaip į nepaprastą žinios, net pačios kultūros nešėją. Žiūrovo pradiniame maršrute – raudoni fojė kilimai su karališkais ženklais, kavinė su galbūt spektaklių baldais, žvilgsnis į teatro salę iš viršaus. Kokia ji mažytė, suspausta, palyginti su šiandienėmis erdvėmis!
Žiūrovo ausinėse – pakylėtos aktorių jausenos prieš vaidinimus, lietuvių kalba pramaišiui su rusų, tai juk šio teatro dabartis. Bet pakanka išeiti iš fojė ir patekti į žiūrovams nematomus teatro laiptus, romantizmai baigiasi, prasideda teatro užkaborių proza, interjeruose paryškinta scenografės Onos Juciūtės, garse – kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio, sukūrusio laiko gausmą.
Ir nors keliauji per teatrą ir klausaisi apie teatrą, iš tiesų „Toli toli“ skatina pasvarstyti apie laiką. Kelią rodo ir žiūrovą veda šviesos. Gražus simbolis laiko subjaurotose vietose. Negražus yra senų erdvių apleistumas, skurdas, su kuriuo susigyventa. Negražus yra nereikalingumas, saugomos beprasmybės tvaikas: nutriušę sovietiniai baldai, apkrauti neva darbui reikalingais daiktais palėpėje; begalinis nurašytų kostiumų sandėlis vienoje rūsio patalpoje, kitoje – skalbykla su kryžiažodžių šiukšlynu ir aptriušusiais religiniais paveikslėliais; dekoracijų sangrūda, pro kurią, atrodo, vėjai košia.
Visa tai iš tiesų kam nors būtina? Ar tik riogso užmaršty? Ausinėse nuolat girdimos monologų nuotrupos – pastangos pateisinti nykų buvimą, ištikimą darbą šitose vaiduoklių katakombose. Kartais tie pasipasakojimai prilygsta dūmams iš mašinos, dirbtinei miglai, kuri apgaubia sceną, kai ten atklysta „Toli toli“ žiūrovas, kone krūptelintis nuo klausimo: „Kodėl tu čia?“ Spektaklyje vieno teatro ir vieno pastato egzistencija susipina į valstybės istoriją, į pasakojimą apie epochą, iš kurios išlipome, o jos liekanų dar pilna ir atrodo, kad niekada neištrūksi, nors šviesa rodo kelią.
Metai, per kuriuos šito teatro pastate stovėdami žiūrėjome spektaklius, pripratino pastebėti ir skaityti metaforas. „Ką matai?“ klausia balsas ausinėse, kai trumpam patenki į lauką ir įkvepi gryno oro. Matau Vilnių. Matau jo šiandieną. Kad išeičiau į orą iš slogaus labirinto, turėjau pasilenkti, vengdama įkliūti į dešimtmečių voratinklį, o balsas ausinėse tuo metu tikino, kad esu „rusų kultūros židinyje“. Tikrai? Esu betoniniame istorijos žarnyne. Kaip keista ir niūru, kad 1913 metais pradėjęs veikti teatras visu savimi primena ne aną erą, ne, tarkim, lenkų laikotarpį ar Hankos Ordonównos šlagerius, o tai, kas įsiskverbė 1940-aisiais ir neišsivadėjo.
Ausinės pilnos balsų, jie pasakojasi, guodžiasi, ginčijasi. Juos nusineša laiko gausmas, o visa drauge išgyventa, pereita ir išlaipiota istorija atrodo „toli toli“, kai suplukęs po visų pasilaipiojimų ir pasivaikščiojimų esi jau salėje. Uždanga virsta ekranu, o jame ir buvę šio teatro artistai, ir kadaise gyvenę praeiviai konceptualiai eina ir šoka atbuli, tolyn, pats pastatas projekcijoje virsta permatomais baltais brėžiniais, brūkšniais, taškais ir ištirpsta kaip sniegas.
Kad tik neištirptų pats spektaklis, Senojo teatro repertuare pasirodantis itin retai. Praeitą pavasarį vyko premjera, šį sausį vienas iš dviejų skelbtų vakarų negalėjo vykti dėl techninių kliūčių. O susidomėjimas ir spektaklio reikalingumas akivaizdus.
