Forma pradeda atsilikti nuo aktorių lūpomis skambančių tekstų, kol galiausiai apskritai „išnyksta”. Andrejevo alegorija įgauna keisto melodramatiško prieskonio, kiek primenančio infantilias Walto Disney studijos pasakų ekranizacijas.

„Naujosios operos akcija” paskelbė jaunųjų kritikų recenzijų konkursą, kuriame galėjo dalyvauti visi norintys. Skelbiame recenzijas apie jau parodytus kūrinius ir kūrybines dirbtuves, kasdien jos bus papildytos naujais vertinimais.

Gerai, kad sunkiu metu teatras mėgina atsiremti į aktorių. O aktoriui vaidinti Čechovą, manau, tas pats, kas švęsti ilgai lauktus Naujuosius metus. Po naujojo „Dėdės Vanios“, žinoma, ir publikai reikėtų švęsti Arūno Sakalausko apsireiškimą.

„Operomanijos” ideologai viešai skelbiasi prodiusuojantys operas, kokių niekas kitas Lietuvoje nestato.Tačiau dar neaišku, ar solidžių salių publika jas tokias – be muzikinio dramaturginio užtaiso, balansuojančias ties teatro eskizo, performanso riba – norėtų matyti.

Kai pienininkas Tevjė atkakliai klausia Goldės „Ar tu mane myli?“, meilės sąvoka atgauna ir jau pamirštas prasmes: 25 metus drauge vargti; virti valgyti, skalbti, auginti vaikus, dalytis viena lova – ar tai ne meilė?

Ieškoma naujo teatro, naujos formos. Neišvengiamai prisimenant kitų teatrų, kitų laikų pavyzdžius, būtent juos ir parodijuojant. Publikai, susipažinusiai su teatriniu kontekstu, belieka atpažinti viena po kitos besikeičiančias situacijas.

Bergmano „Persona“ tik nepatyrusiam žvilgsniui gali pasirodyti palankus „pradžiamokslis jaunajam pianistui“: jokių ypatingų reikalavimų scenovaizdžiui, dėmesio lauke – dviejų moterų bendravimas nuo susitikimo iki atviro konflikto ir išsiskyrimo.

Jaunojo mūsų teatro atstovų gebėjimas kurti sceninę dramaturgiją kelia daug abejonių. O naujoji „Persona” šią mūsų teatro bėdą puikiai iliustruoja. Sukurpti bent apyrišlio sceninio pasakojimo kūrėjams, manyčiau, nepavyko.