Varno „Publikoje“ teatras yra puošnus, grakščių klasikinių formų, čia juntamas tik šioks toks bachtiniškojo karnavalinio grotesko prieskonis, o Bareikis išveda į sceną susikūprinusias, persikreipusias, nerangias žmogystas su juodais nutampytais triko.

Driežis su Jonučiu pristato šiuolaikiniam teatrui žinomas technines galimybes ir tarsi savotiškame praktikų vadovėlyje pademon- struoja, kokios jungtys įmanomos lėlininkų pasaulyje, kaip darniai galima viską supinti, sukryžminti ir kokį platų asociacijų lauką jų dėka atverti.

Ar ne sutapimas, kad režisieriai beveik vienu metu ima kalbėti apie asmenis, kurių kūrybinė biografija nusėta panašaus likimo ženklų. J.A.Herbačiauskas, gimęs praėjus 20 metų nuo Adomo Mickevičiaus mirties, jaunystę praleido Krokuvoje, kurioje dar buvo gyvos žymaus poeto ir jo bendražygio Andrzejaus Towianskio idėjos.

Otelas myli ir giliai meilei išreikšti jam užtenka kelių sulėtintų rankų judesių. Netgi galima teigti, kad šįkart režisierius operą „sugrojo“ rankomis. Tamsiai vilkintis choras atsiriboja žaisdamas plaštakomis tarsi marionetėmis; susitikimo glamonės perduodamos per savotišką rankų baletą.

Jie nesistengia sukelti gailesčio dėl artėjančios senatvinės negalios ar pasigėrėjimo nesenkančia vyresniųjų energija. Tik bandoma atkreipti dėmesį į tai, iš kokių detalių susideda vidutinio ir vyresnio amžiaus vyriškių pasaulis.

Žinoma, visiškai sugretinti Gorkio, Koršunovo personažų ir mūsų pačių tikriausiai nepavyktų. Mes sakome, kad alkoholiu bandoma dangstyti bėdas, o priešais matomi aktoriai-personažai juo naudojasi tam, kad vėl atrastų ir atidengtų.

Kitokia siužetinė intriga turi sutraukti minias žiūrovų, sukelti prieštaringus vertinimus. Vilniečiai operomanai triukšmingai dalinsis į dvi stovyklas, kurios likimo ironija jau savaime yra atskirtos Vilniaus gatvės.

Jei režisierius įsiklauso į muziką, joje turėtų išgirsti jei ne savosios koncepcijos kontūrus, tai bent spalvą, aromatą. O jei tokio gebëjimo neturi – kimba į siužetą ir dažnai
patenka į akligatvį.