Neįsivaizduoju, kaip kitaip nei prisiviliojant perspektyvius kūrėjus Panevėžio teatro bendruomenei pavyktų ištrinti jau senokai išryškėjusį lygybės ženklą tarp provincijos ir provincializmo, kurį Leonidas Donskis yra pavadinęs pasitenkinimo savimi ir neatsakingumo už nieką rojumi.

„Liepsnos“ kartu su spektakliais „Budėjimai“ ir „Žinia“ galėtų sudaryti trilogiją, nes visuose trijuose apčiuopiama labai panaši vidinio žmogaus pasaulio analizė – nerimastingas balansavimas tarp ryžto veikti ir abejonės, savo tikrojo kelio paieška.

Kone kertinė frazė, nutraukianti grybų norą kariauti: „Vyrai, slėpkitės greičiau, / Aš grybautojus mačiau!“, ištariama kaip paprasčiausias sakinys, o pasirodę grybautojai menkai tesiskiria nuo pačių grybų.

Turbūt šio teksto pasirinkimą lemia du dalykai: viena vertus, stipri, įtaigi dramaturgija, kuri net naujai interpretuojama, adaptuojama, perkuriama ar atkuriama negali atsikratyti galingo klasikinio kūrinio rimties.

Aktoriai ne veiksmu, o tekstu čia ir dabar sukuria įvykio aplinkybes, laiką, scenovaizdį, personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją.

Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, o ne Ingą Talušytę Leticijos vaidmenyje, ne veltui ji net dublerės neturi. Atrodo, kad Peteris Shaferis specialiai šį vaidmenį parašė jai.

Turint omeny pagreitintą mūsų laikų įvykių multiplikaciją, keturiolikos metų laikotarpis, skiriantis abu spektaklius, yra didžiulis laiko tarpas Lietuvos kultūros kismo istorijoje.

Vis dėlto spektaklis – linksmas. Ir – nesaugus. Gali būti, kad būtent Tavęs, garbus žiūrove, Satinas paklaus: „Ar nori išgerti už žmogų?“ Nesutrik, būk pasirengęs atsakyti ir pakelti Veros Muchinos dizaino daugiabriaunę stiklinaitę.