Užsklandai prasivėrus žiūrovus pasitinka vidury scenos gulintis aktorius su akmens luitu ant kūno. Tai lyg ištrauka iš modernizuoto Sizifo mito, tik šiuo atveju akmuo tarytum simbolizuoja komunistinį režimą, užgriūvantį jauno žmogaus gyvenimą. O gal luitas simbolizuoja asmeninę atsakomybę už aklą pasitikėjimą sistema, kuri atrodė kaip vienintelis teisingas pasaulio idealas?
Taip jau pirmosiomis minutėmis režisierės Eglės Švedkauskaitės dar 2022 m. gegužės 14 d. Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ nubrėžia pagrindinę temą – apie jauno žmogaus troškimą individualiai mąstyti ir kartu negebėjimą to padaryti.
Ričardo Gavelio keturiolikos laiškų romanas spektaklyje virsta ne tik pasakojimu apie sovietmečio absurdą, bet ir intymia brendimo drama. Žiūrovui leidžiama išgyventi veikėjų būsenų kismą. Bertoldo Brechto žodžiais tariant, tai yra teatras, kuris siekia pažadinti mąstymą.
Švedkauskaitė pasitelkia ne tiesmuką, o performatyvų, vizualiai ir emociškai paveikų pasakojimą: įtampa auga nuosekliai, lydima mistiškos muzikos, kuri neleidžia atsitraukti nė akimirkai. Taip pat aktorių nepriekaištingas darbas, įkūnijant kiekvieną personažą ant scenos, prisideda prie vidinės dramos kurstymo.
Viena stipriausių spektaklio ašių – sensorinė patirtis. Kone visą spektaklio laiką buvo galima jausti panirimą į savotišką transą, vedantį vis giliau. Gausu muzikinių intarpų ir choreografinių sprendimų: gyva muzika pasitelkiama kaip priemonė, padedanti išreikšti personažų jausmus ir mintis, kurių neįmanoma išsakyti tiesiogiai.
Įsimintiniausia scena – Leono Cipario ir jo draugės Virginijos šokis, atliktas sinchronizuotai, bejausmėmis veido mimikomis. Tokius judesius galima laikyti atstumo metafora: tarp tikrų jausmų ir jų dirbtinės išraiškos, tarp žmogaus ir jį kontroliuojančios sistemos.
Įspūdingai pasirodo aktorius Vainius Sodeika, įkūnijantis Leoną (Levą) Ciparį – jis geba perteikti jauno žmogaus netvirtumą, vidinį konfliktą ir nežinomybę. Jo veido mimikos, ypač išsigandusios akys, bei kūno kalba ir nedrąsūs judesiai kuria jautrų personažo paveikslą. Veikėjas nori maištauti, bet tuo pat metu bijo, kad „iškritęs“ iš sistemos praras gyvenimo prasmę. Šis aklas tarnavimas režimui tampa beprasmybe be išeities.
Vytautas Anužis, spektaklyje vaidinantis Virginijos tėvą, dirbantį KGB, savo judesiais, kartais ramiu, o kartais šaukiančiu balsu geba įbauginti, priversdamas pajusti šaltakraujišką sovietinę atmosferą, kuri slaptai lydi nuo pat pradžių.
Spektaklio scenografijoje – vaizduojamą laikmetį simbolizuojantys objektai (pavyzdžiui, pakibusi Vilniaus sporto rūmų betoninio fasado „iškamša“), papildantys vienas kitą. Scenos erdvė, apšvietimo sprendimai ir sovietinį laikotarpį žymintys kostiumai veikia kartu kaip vieningas pasakojimo instrumentas. Apšvietimas, kaip ir muzika, transliuoja emocijas, kartais apnuogina veikėjų mintis, o kartais jas kaip tik paslepia, pabrėžia jų trapumą ar izoliaciją.
Vienas momentas prieš finalą, kai aktorius pakviečia iš publikos savanorį, tampa eksperimentu – čia žiūrovas ne tik stebi, bet ir dalyvauja veiksme. Nors ši scena atrodė pernelyg ištempta ir kai kuriuos žiūrovus ėmė varginti, tai tapo tarsi priminimu, kad ne kiekviena patirtis turi būti maloni. Kartais teatre būtina ir provokuojanti diskomforto zona, nes tik susidūręs su nepatogumais pradedi mąstyti giliau.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė drąsiai imasi sudėtingo Gavelio teksto ir jį aktualizuoja šiuolaikinėje scenoje. Spektaklis geba perteikti būseną, kai troškimas mąstyti susiduria su negalėjimu to daryti, – būtent tai Ričardas Gavelis išreiškia savo romane.
Spektaklio metu ištarta frazė „Jaunystė – tai žmogaus tragedija“ yra it raktas į scenos kūrinio esmę. Visai ne todėl, kad jaunystė savaime yra tragiška, bet todėl, kad ji tokia tampa, kai negali savęs suprasti, o pasaulis nepalieka vietos laisvei būti.
Spektaklio apžvalgą redagavo Rima Jūraitė
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
