Suaugę vyrai mėgsta juoktis iš jaunų merginų, kad jos yra Taylor Swift ar kokios kitos popžvaigždės fanės – mat jos religingai perka savo mylimų dievaičių atributiką (nuo marškinėlių iki telefono dėkliukų), eina į pasirodymus su palaikymą išreiškiančiais plakatais, choru traukia kiekvieną dainą, turi tik savo ratui suprantamus ritualus ir būna, kad kartais palaikymą išreiškia interneto platybėse – įkelia kokį įrašą socialiniuose tinkluose arba nuotrauką, kad štai, buvo apsilankyta koncerte. Bet, kaip byloja interneto folkloras, „jokes on them“, nes jei visą šį garbinimo ritualą kiek apversime, ir pagalvosime, kas darosi, pavyzdžiui, Kauno mieste prieš svarbias Lietuvos krepšinio lygos ar „Eurolygos“ rungtynes, aptiksime labai panašius veiksmus. Tik juos atliks sporto sirgaliai – einantys išdidžiai sava rokiruote, skanduojantys mylimos komandos himną ir apsitaisę atributika – marškinėliais ir šalikais. Su fanfarom, su dūmų užsklandom, it kokie šamanai, bandantys išpranašauti ir prišaukti saviesiems pergalę (nes jeigu laimės – tai mes laimėjom!, jeigu ne – tai šmikiai, prakišo). Tad ir Taylor Swift, ir Kauno „Žalgirio“ fanai turi bendrumų ir operuoja tais pačiais ritualais – principai tie patys, tik išraiška skiriasi. Taip jau kuriasi ta žmogiškoji bendrystė ir noras šaukti apie savo priklausymą bendruomenei.
Apie sporto sirgalių ritualus kalba ir festivalį „New Baltic Dance“ (NBD) uždaręs vokiečių choreografo Moritzo Ostruschnjako šiuolaikinio šokio spektaklis NON+ULTRAS, persiklojęs įvairiomis išskirtinai sporto sirgaliams atpažįstamomis nuorodomis, bet kartu ir perteikiantis net savotiškais protestais dvelkiančią nuotaiką.
NON+ULTRAS prasideda nuo kone sakralaus šalikų ritualo (o jais, kurių scenoje yra apie 500, ir kurie reprezentuoja ne tik skirtingas komandas, bet ir įvairias idėjas, galiausiai nuklojama visa scena), kuris iš esmės tęsiasi viso pasirodymo metu. Sirgalių šalikas čia it koks simbolis, it relikvija, aukštai iškeliama virš galvos (it būtų laiminama apeigose) ir pagarbiai padedama ant grindų. Ne kolektyviai, o po vieną – kiekvienam skiriama dėmesio, taip lyg bandant pabrėžti, jog fanų klubai susideda iš individų. Ir su kiekvienu šaliku scena vis labiau užsipildo spalvomis, vis toliau žengia nuo minimalizmo estetikos – kiekvienas vaizdas ir užrašas keičiasi greitai, lyg žiūrėtum nuotraukų galeriją, tik štai, kad skirtingai nei narštant internete, tie vaizdai neišnyksta iš tavo asmeninio naujienų srauto, o nugula į savotišką vizualinį šiukšlynėlį.
Geriau įsižiūrėjus, galima pamatyti, kad užrašai susiję ne vien tiesiogiai su sportu – dvelkia čia ir aktyvizmu, ir jau minėta protesto dvasia – pavyzdžiui, „High as fuck“. Nenustebčiau, jei kur nors būtų buvę užrašyta ir „Fuck the police“ ar kažkas panašaus – nes tikrai kuris nors sporto fanų klubas pasaulyje turėtų naudoti šį ikonišką šūkį kaip savą. Vėliau tie šalikai tampa ir atlikėjų kostiumų dalimis, po kuriomis kūnai kone skęsta, lyg lipdydami ant savęs skirtingas tapatybes ir idėjas, kurias galiausiai sunku ir bepanešti, ir iš kurių, norint laisvai judėti, belieka vis nertis ir nertis, kad nereikėtų prarasti savasties. Kažką užsidedi, kažką nusimeti – tai toks niekados nesibaigiantis ciklas. Šiuolaikybės ženklas: kai vieną dieną protestuoji prieš klimato kaitą, kitą – prieš politikų veiksmus, o trečią – už žmogaus teises.
Šokėjų Guido Badalamenti, Davido Cahier, Edoardo Cino, Danielio Conantʼo, Noros Monsecour, Lucos Seixos, Miyuki Shimizu ir Magdalenos Agatos Wójcik judėjimas atrodo lyg šamaniškų ritualų ir gatvės šokių mišinys. Vieną akimirką jie visi šoka ratu it apie įsivaizduojamą laužą kokiame proteste (ir galvoje išnyra vaizdiniai iš rudenį vykusių protestų Sakartvele, kupinų skandavimo, plakatų, lazerių ir pasipriešinimo), kitą akimirką – jie jau lyg sporto sirgaliai stadione, šokinėjantys po mylimos komandos pergalės ir pasiruošę žygiuoti su dūminėmis patrankomis (žinovai, pataisykit mane, kaip tiksliai vadinasi tie pailgi įtaisai, kuriuos nešasi ultros ir iš kurių kyla spalvoti arba nebūtinai spalvoti dūmai) į miestą ir švęsti bei visiems leisti apie tai žinoti. Atrodo, pačiame atlikime užkoduota tam tikra lengvumo plastika – kai šokėjai geba preciziškai atlikti savo judesius taip, jog žiūrovas nepamatytų juose įsitempusio kūno. Lyg kūnai lengvai plauktų per tą „ultrišką“ striksėjimą ir perteiktų pergalės dvasią.
Spektaklyje NON+ULTRAS Moritzas Ostruschnjakas taip pat dėlioja ir muzikinį, ir vaizdinį koliažus. Įvairūs vaizdo menininko Moritzo Stummo suklijuoti vaizdai – nuo skanduojančių fanų, degančio stadiono iki pisuaro ir kunigo, laikančio komuniją, yra fragmentiškai rodomi dideliame ekrane. Kol vyksta šokis – ekranas tyli; vaizdais tarytum bandoma viską sujungti į bendrą nuorodų dramaturgiją (kurią turbūt iki galo išspręsti pavyksta tiems, kurie gerai susipažinę su sirgalių pasaulio ritualais ir aktualijomis). Muzikinis Jono Friedlicho sudėliotas koliažas susideda iš atpažįstamų hitų, kaip antai grupės GALA „Freed from Desire“, kuris yra tapęs ir futbolo sirgalių repertuaro dalimi, ar Mickie Krauseʼės „Oh wie ist das schön“, kurį skanduoja vokiečių futbolo fanai. Ir vėl savi ritualai savose bendruomenėse.
Atrodo, kad į sceną Moritzas Ostruschnjakas galiausiai norėjo atnešti tokią šiuolaikybės „mišrainę“ per sporto pasaulio aktualijas, lyg bandydamas įgalinti ultras ir parodyti, kad jų turimi ritualai ir veiksmai vienu metu sujungia ir protesto, ir net religinių ar kitokių ritualo apraiškų turinčių apeigų estetikas. Lyg norėta bakstelėti į tai, kad viskas galų gale susiveda į tuos pačius dalykus, tik aprengta skirtingais rūbais. Nors ir bandyta įnešti daug kakofonijos – ir vizualinės, ir garsinės, – atrodo, kad būtent pilnai protesto dvasiai perteikti NON+ULTRAS šio to pritrūksta. Galbūt energinio chaoso užtaiso, nes viskas atrodo labai sukuruota ir labai tvarkinga.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
