Režisuojantis žmogus turi požiūrio kampą – jau šaunu. Jis turi dar ir kartu kuriančius, palaikančius jo požiūrį. Ir visi ėmė „gaudyti kampą”.
Čia turtingieji, gyvenantys spaudos puslapiuose ir TV ekranuose, vargšams reikalingi kaip galimõs (galbūt įmanomos) gerovės sąlyga; turtingiesiems vargšai – kaip priminimas, kad kitiems pasisekė gerokai mažiau.
„Lietaus žemėje“ forma retkarčiais tampa įkyroka, galbūt ir dėl to, kad „Atviras ratas“ pasiskelbė esąs teatro laboratorija, o čia jau kyla rizika tapti valgyklos virtuve.
Vytautas Balsys, išvengdamas bet kokio subuitinimo ar realistinių detalių sugebėjo pasiekti egzistencinės kritikos aukštumų.Žinoma, tas egzistencinis pakylėjimas įmanomas būtent aktorių dėka. Nedidelis keturių aktorių ansamblis scenoje veikia, regis, vienu ritmu.
Sceninė interpretacija nubloškia į tokią režisieriaus metafizikos gelmę, kur verbalinis prasmių ir reikšmių sluoksnis tampa nebesvarbus. Verčia pasitelkti visas suvokimo galias, kad pakiltum į poetines aukštumas.
Monologas – metodiškai plėtojama seksualinių vizijų ir filosofinių apibendrinimų lavina – salėje sėdintį žiūrovą stulbinanti ne menkiau, nei, manytina, būtų stulbinęs ir pačią Žiustiną.
Spektaklio veikėja šokinėja. Maironiška sutana primena juodą nacių aprangą. Mūsų motinų kreida baltinti sportiniai bateliai pakeičiami firminiais kedais.
Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų, fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos.
Atrodė, kad Dainiaus Kazlausko režisūra – tai savo vaidybos manieros klonavimas, todėl scenoje vaidenosi trys Kazlauskai, įgavę trijų aktorių pavidalus.
