Nekrošius radikalėja, jis, kaip 7-ojo dešimtmečio avangardistas, neparūpina publikai postmodernaus vaizdo, kur vienas gali gliaudyti prasmes, o kitas – tiesiog grožėtis scenovaizdžiu.
Kas tą žino, turbūt nė nesitikėjo Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ vaidinime pamatyti Dante‘s Alighieri „Pragarą“ ir „Skaistyklą“. Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas.
Neigiami atsiliepimai toli gražu nėra kažkoks mistinis nusiteikimas prieš teatrą ar jo kolektyvą, tiesiog faktas, kad reputacija pelnoma ne veltui.
Šįkart man kilo klausimas – o argi teatro kūrėjai turi teisę šiurkščiai elgtis su žiūrovais, kitaip sakant – brukti jiems neįtikėtinai prastą, atsainiai sukurtą meną?
Gali būti, kad kada nors scenoje vaizduojamo laikotarpio mada sutaps su fojė (ir jau sutampa), bet vis tiek norėtųsi, kad teatrinės mados būtų aukščiau minios.
Olegas Kovrikovas iš spektaklio išvalė kažką daugiau, nei to reikėjo. Atsisakęs įmantrios režisūrinės formos, viską sutelkęs į aktorius, jis juos įspraudė į tam tikrus netikrumo rėmus.
Artūras Areima tyčiojasi ne iš pseudovertybių. Pajuokai išstatomos tikrosios vertybės, moraliniai imperatyvai – kilnumas, dora, pasiaukojimas, meilė.
Skuratova nerašo manifestų, tačiau ji, kaip ir modernistai, supranta, kad suskaidyti į atskiras dalis motyvai ir iš naujo sukonstruoti kūnai prikausto žvilgsnį.
Geriausia šiame spektaklyje – aktorių ansamblis, egzistuojantis sudėtingoje žanrų dermėje. Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.
