Kai eini į „Julijų Cezarį“, šiek tiek tikiesi ir Šekspyro. Bent eiliuoto teksto. Jau būni skaitęs ar matęs spaudoje, kad pjesė suaktualinta. Ir vis tiek tikiesi, kad bus bent kiek originalios pjesės. Bet Šekspyro – tik pavadinimas ir kelios eilutės.
Į spektaklį einantis tautietis bus pamalonintas preciziško Antano Garšvos pasaulio perteikimo tekstu, – jo gyvenimo epizodai ir mintys iš knygos į sceną perkelti be nuostolių.
Iškart įvertini talpią, erdvią, šiuolaikišką Gintaro Makarevičiaus scenografiją. „Baltą drobulę“ scenografijos dėka ir įsimeni būtent kaip grandiozinį besimainantį reginį, vertą Didžiosios scenos atidarymo.
Dar nematytas spektaklis buvo ištampytas po gabaliuką ir išmėtytas medijų turguose pamirštant pagrindinę taisyklę – kad bet kokį sceninį vaizdinį galima aiškinti tik kaip spektaklio visumos dalį.
Režisierė ne tik „nuriša“ nuo klasikės garbiąją skarelę, bet ir atskleidžia ją kaip didžiausios aistros rašytoją, kuri harmonijos ieškojo ne ramunėlių žieduose, o kirviu „kapojamoje“ širdyje.
Žiūrovinis barometras kažkaip nedrąsiai atsiliepdavo į ne visada dar drąsius aktorinius pliūpsnius – manau, aktoriai turi tvirčiau patikėti režisieriaus jiems pasiūlyta afera ir tuomet Helgelande užsisuktų dar smagesnė vėtra.
Yra spektaklyje ir vienas grynai režisūrinės vaizduotės tvarinys – natūralių gabaritų baltoji meška, toks liūdnai linksmas padaras, spektaklio pradžioje sunkiai bundantis iš letargo. Tarytum kurčnebyliškas Mažasis.
Su šiuo Areimos „spektakliu” mūsų teatrinė kultūra ir mūsų teatrinė mintis tikrai įžengė į naują epochą. Į naują epochą įžengė ir mūsų aukštoji teatrinė mokykla ir OKT, kuris erdvę po „Dugno” atidavė teatrinių „žmogbeždžionių” siautėjimui.
Visą spektaklį galima apibūdinti vienu žodžiu – „santūrus”. Atrodo, lyg kas pasakotų seną legendą, praleisdamas būdvardžius ir parinkdamas tik paprasčiausius veiksmažodžius.
