Tapatybės problema nėra naujas klausimas nei meno, nei filosofijos istorijoje. Savikūra ir transformacija vykdoma tiek scenoje, aktoriui keičiant personažų kaukes vieną po kitos, tiek gyvenime, prisiimant daugialypius socialinius vaidmenis.

Antano Venclovos knygoje „Jaunystės atradimas“ Herbačiauskas pavaizduotas kaip svieto perėjūnas, kvailys. Skaitydamas susimąsčiau ir pagalvojau: „Negalėjo taip būti. Juk dėstė Vytauto Didžiojo universitete, profesorių labai mėgo jo studentai.”

Susidarė įspūdis, kad baisiausia, kas gali atsitikti spektaklyje, – jog kas nors nesupras, kokios visos aktorės yra skirtingos

Po keturiasdešimties metų iš naujo perskaičiusi talentingojo Škėmos kūrinį, turiu pripažinti, kad daugelis anuomet išskirtinių jo ypatybių šiandien jau nieko nebestebina: avangardas paseno, modernumas išblėso, maištingi jausmai devalvavosi.

Spektaklis „Žemės ar moters“ – viena iš tų retų tautinio sceninio meno apraiškų, gyvai primenanti Antano Sutkaus Tautos teatro siekius bei idėjas, o mūsų laikais susišaukianti su Petro Bielskio atgaivinta lietuviškojo teatro samprata.

Svarbu, kad pirmą kartą po kelerių metų pertraukos, virtusios ištisa amžinybe aktoriams ir miestiečiams, praveriamos Klaipėdos dramos teatro durys. Kūrėjai ne tik siekia prisijaukinti būsimą repeticijų salę, bet ir primena, kad teatro pastatas jau rodo pirmuosius gyvybės ženklus.

Išsinarpliojo ir susitvarkė paprastai – išsižadėjo principinių „savo teatro“ nuostatų ir „medijų sukurtos hipertikrovės“ estetikos. Teko ir vaidinti, ir apsimetinėti. Daugiau ar mažiau sėkmingai.

Jeigu šią „Katedrą” būtų statęs ne Oskaras Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, jog spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kam Koršunovo kūryba nepatinka.