Nuo giesmės „Lietuva brangi„ iki šūkių „Lietuva - lietuviams“ - tokį neįtikėtiną tėvynės meilės nuopuolį pastebi jauna šiuolaikinio šokio kūrėja.
„Menų spaustuvėje" birželio 13 ir 14 d. jauna choreografė Austėja Vilkaitytė pasveikino į repeticijų salę susirinkusius žiūrovus, pakvietė juos į Maironio pasaulį ir pradėjo nuo įvairių daiktų nuiminėti baltus dangalus - tarsi atidengtų atmintį.
Taip prasidėjo spektaklis „Lietuva brangi", kurį pagal žanrą galėtume įsprausti tarp teatro ir šokio.
Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje tokius įprasta vadinti „konceptualaus šokio spektakliais", akcentuojant ne judesio pirmenybę, o jo tarnystę spektaklio koncepcijai išreikšti.
Atvira erdvė diskusijai
27 metų A.Vilkaitytė šokio ir teatro menus studijavo Austrijoje, Islandijoje, Suomijoje.
Matyt, ten suformavo ir savąjį drąsų bei kontroversišką požiūrį tiek į šokį, tiek ir į temą, kuri įkvėpė jos spektaklį „Lietuva brangi".
Kiek pabiras spektaklio eskizų rinkinys, parodytas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis '12", sukėlė nemažai diskusijų tarp teatro ir šokio vertintojų.
Tad prieš premjerą pakviesta choreografė Birutė Banevičiūtė ne tik padėjo sudėlioti taškus, bet ir suteikė kūriniui vientiso spektaklio formą.
„Lietuva brangi„ įtraukta į „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė„, ir būtent žodis „atvira“ šiuo atveju svarbus. Juk A.Vilkaitytė prabilo apie patriotizmo iškrypimus, apie kuriuos neretai vengiama kalbėti iš baimės būti apšauktam tėvynės nemylėtoju.
Nuo sentimentų iki šiurkštumo
Spektaklio pradžioje pakvietusi į Maironio pasaulį, pripildytą sentimentalaus romantizmo, Frederico Chopino noktiurnų ir gėlynų, šokėja nejučiomis veda žiūrovą į ideologinį labirintą.
Už kiekvieno posūkio randame naujų meilės Lietuvai apraiškų, kurių rutuliojimąsi iš įrašų televizorių ekranuose komentuoja istorikas Egidijus Aleksandravičius.
Mokslininko rankų judesiai - tarsi kalbos apie naują patriotizmo raišką leitmotyvas - tampa šokio kalbos savastimi.
A.Vilkaitytės choreografijoje jie virsta plastiškais dirigentės, valdančios milžinišką chorą, judesiais, o šie savo ruožtu - gerokai šiurkštesniais ir mažai koordinuotais demonstrantų judesiais.
Maironio eilėraštis, virtęs Juozo Naujalio daina, XX a. pradžioje buvo patriotizmo sinonimas. Sovietiniais laikais „Lietuva brangi„ palaikė patriotizmą. Spektaklio metu giesmės „Lietuva brangi“ žodžiai pamažu, lyg iš šešėlio traukdami naujas reikšmes, virsta demonstrantų šūkiu „Lietuva - lietuviams„, o pastarieji - girtos minios skandavimu „Kas nešokinės, tas p...ras“.
Koks ryšys? Ogi žmogaus valdymas! Negiedi „Lietuva brangi"? Tu ne patriotas? Nesutinki, kad Lietuva - lietuviams? Turi savo nuomonę ir nešokinėji kitiems paliepus? Tai kas tu?
Ką atsakytų patriotas?
Ir spektaklio veikėja šokinėja. Maironiška sutana primena juodą nacių aprangą. Mūsų motinų kreida baltinti sportiniai bateliai pakeičiami firminiais kedais. Lengvi, iliustratyvūs šokio judesiai virsta įtemptu, kūną paralyžiuojančiu judėjimu.
Viskas vyksta nepastebimai. E.Aleksandravičius iš ekrano teigia, kad jaunimui svetimos senosios patriotizmo apraiškos, jis ieško naujų žodžio prasmių ir naujų būdų tam patriotizmui pademonstruoti.
Mes ironiškai šypsomės matydami, kaip giesmės žodžiai iliustruojami šokiu ir ant salės grindų „miega kapuos didvyriai„, o ištiestos šokėjos rankos bando apkabinti „dangaus mėlynę“.
Taip ši raiška jau nebeaktuali, gatvėmis žygiuojantis jaunimas giedoti „Lietuva brangi„ nebemoka, liaudiškos šaknys vejasi tik aplink „mūrus ant kalno“, melodijas keičia bukinanti ritmika. Bet ar norime atgal - pas graudžiai malonias dainas ringuojančias sesutes?
Gyvos Maironio sodo gėlės pakeičiamos vazoninėmis.
Į vazoną įspraudžiamas dekoratyvus patriotizmo kaktusas, pražystantis „ultražiedais". Gražus pasižiūrėti, bet atgrasus prisilietus. Šokėja nusivelka sutaną, po smakru pasiriša pasaulietinę kaklaskarę, lenkiasi žiūrovams.
Tai patiko ar nepatiko? Kaip turėtų atsakyti Lietuvos patriotas?
