Liūdna riterio Tristano ir princesės Izoldos meilės istorija Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) praėjusį savaitgalį pradėjo naują sezoną.
Naujojo baleto spektaklio choreografas - Krzysztofas Pastoras, baletą „Tristanas" 2006 m. sukūręs Švedijos karališkajam baletui, o 2009 m. perkėlęs jį į Varšuvos didįjį teatrą. Tai pirmas K.Pastoro darbas pas mus po to, kai jis 2011 m. tapo LNOBT baleto trupės meno vadovu.
Muzikinis baleto pagrindas vingiuotas, kaip ir spektaklio kelias į Lietuvą - jam panaudotos olandų perkusininko ir kompozitoriaus Henko de Vliegerio orkestrinės pasijos, parašytos pagal Richardo Wagnerio operą „Tristanas ir Izolda", kompiliacija pagal K.Pastoro ir Carelo Aphenaaro parengtą baleto libretą.
Spektaklis - santūrus
Legenda apie Tristaną ir Izoldą yra gana komplikuota, kupina burtų, meilės gėrimų, milžinų ir slibinų. Baleto siužetas kiek supaprastintas ir papasakotas taupiomis priemonėmis.
Tiesą sakant, visą spektaklį galima apibūdinti vienu žodžiu - „santūrus". Jis toks yra pradedant prislopintu R.Wagnerio muzikos veržlumu ir baigiant nuolatine scenoje vyraujančia prietema, primenančia išblukusias viduramžių freskas, kuriose kartais net sunku ką nors įžvelgti. Ir pats siužetas pateikiamas lyg atskirų filmo kadrų seka - žiūrovui paliekama galimybė pačiam įsivaizduoti scenų jungtis.
Spektaklio choreografija nežėri didingais atradimais ar painiomis judesių sekomis - ji gana paprasta. Atrodo, lyg kas pasakotų seną legendą, praleisdamas būdvardžius ir parinkdamas tik paprasčiausius veiksmažodžius. Pagrindinių veikėjų šokiuose būtų sunkoka išskirti juos charakterizuojančias detales, tad reikia atidžiai sekti, kas ir kada pasirodo scenoje, nes visų kostiumai - panašaus sukirpimo ir pilkumo.
Tiesa, greta mūsų teatre vyraujančių pompastiškų rusų choreografų baletų „Tristanas ir Izolda" dvelkia naujumu - atsisakyta nebūtinų detalių ir stereotipinių gėrio ir blogio įvaizdžio traktuočių, priartėta prie apibendrinto pasakojimo apie amžiną meilę.
Žavėjo šešėlių šokis
Premjeroje Tristano vaidmenį atliko svečias iš Lenkijos Pawelas Koncewojus. Šokėjas pasižymėjo gražiu šuoliu, stabiliais sukiniais, bet akcentavo romantiškąjį, o ne karžygiškąjį herojaus veidą.
Izoldos vaidmens atlikėja Inga Cibulskytė atrodė trapi, švelni, bet jos sausoki judesiai pagrindinės veikėjos aistrą pavertė vien teatrine žaisme, o ne tikra emocija. Tai veikiau buvo jaunutė Džuljeta, o ne brandžiai meilei pasirengusi moteris.
Abu pagrindinius veikėjus užtemdė Tristano tėvų vėlių atlikėjai Olga Konošenko (Balnšeflerė) ir Martynas Rimeikis (Rivalenas), kurių šokis buvo kupinas ilgesio, o judesiai atrodė nežemiškai lengvi - tarsi iš tikro scenoje šoktų šešėliai.
Matyt, norėdamas pabrėžti, jog karalius Markas yra labai senas, šokėjas Antonas Piastechinas scenoje vaikštinėjo lėtai ir oriai, bet veikiau žadino norą jį kiek stumtelėti nei jo gailėti prieš savo valią įsivėlus į meilės trikampį. Toks pat neišraiškingas (bet šįsyk veikiau dėl choreografijos) atrodė ir Romo Ceizario sukurtas Gorvenalio personažas.
Tačiau daugybę koketiškumo žiežirbų scenoje pažėrė Ozildė - Anastasija Čiumakova. Atrodė, tarsi į viduramžių legendą būtų įšokusi kokia Karmen, kupina aistros ir moteriško pavydo.
Raiškesni pasirodė ir kiti neigiami veikėjai - trys pavydūs baronai (Kipras Chlebinskas, Igoris Zaripovas ir Andrius Žužžalkinas). Nors aristokratiškumo jiems pritrūko, bet iš smulkučių detalių jie sugebėjo sulipdyti tris pastebimas asmenybes.
Vyravo pilki atspalviai
Spektaklis apskritai buvo nudažytas gana monotoniškais pilkais atspalviais su baltais intarpais, kurie Levo Kleino sukurtame apšvietime irgi atrodė pilkoki. Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė spalvų suteikė tik jūros ir ugnies stichijoms, aprengdama kordebaleto šokėjas mėlynomis ir raudonai oranžinėmis suknelėmis, kurių stilistika disonavo su kitų veikėjų kostiumais.
Santūrusis Adomas Jacovskis sukūrė išraiškingą scenografiją - dvi plokštumas, kurios ne tik padėjo sujungti epizodus, bet ir panaudotos kaip ekranai Povilo Oželio projekcijoms. Su kostiumų, scenografijos ir choreografijos santūrumu nemaloniai kontrastavo tiesmukos realistinės detalės - kardai, liepsnos, buteliai, nervingai nuo išbrinkusio piršto traukiamas žiedas.
Teatro orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas, bet labiausiai muzika užgaudavo klausą, kai pasigirsdavo sodrus Sigutės Stonytės sopranas, kurio skambesyje aistros kartais būdavo gerokai daugiau nei scenoje.
