Tyliai ir kažkaip nepastebimai (ar sąmoningai nepastebėtai) Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje prašurmuliavo dar viena premjera - Juozo Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moters„. Taip sutapo, kad tuo metu visas dėmesys buvo nukreiptas į galų gale rekonstruotą didžiąją sceną bei ją apgaubusią „Baltą drobulę“.
Tuo tarpu kuklus ir ramus spektaklis - tam tikras ženklas, tam tikra nuoroda, kad ne visi teatro žmonės persisunkę globalinio postmoderno dvasia, ne visi blūdija, vaizduodami proktologinius apaštalus, ne visiems Lietuva Tėvynė scenoje apibūdinama kaip pypė paskutinė, ne visi paniekinamai vypso, išgirdę ar pamatę kilninantį, taurinantį žodį, ypač apie mūsų tautą, jos praeitį, tradicijas.
Tiesą sakant, drąsų iššūkį šioje vis labiau įsivyraujančioje ir įtraukiančioje teatrinio neigimo ir chamizmo, įžūlių perdirbinėtojų ir banalių plagiatorių aplinkoje šiuo savo pastatymu metė visa kūrybinė grupė, visų pirma režisūros ėmęsis aktorius Tomas Erbrėderis. Pasirinkęs beveik nežinomą Tumo-Vaižganto pjesę „Žemės ar moters" (retsykiais ją dar suvaidina provincijos teatro mėgėjai), jis rizikavo keleriopai.
Visų pirma, tai tipinė situacijų komedija, nors parašyta gan gyvai, tačiau primenanti aibę panašių tos lietuviškos atgimimo „gadynės" scenos veikalėlių, skirtų mėgėjų scenai ir tik savo kelią pradedančiam lietuviškam teatrui - klojimų ir sceninių vakarų repertuarui. Antra, pati tematika nūnai galėjo pasirodyti neįdomi, neaktuali, pasenusi, žodžiu, visais atžvilgiais archajiška. Iš tiesų, tai bent problema - sumitęs senbernis nusprendžia tuoktis. Bet būtent tada ir iškyla pasirinkimo tema. It koks Buridano asilas, negalintis pasirinkti tarp dviejų šieno kaugių, komedijos personažas Gaidys neryžtingai trypčioja, nežinodamas, ką rinktis - moterį ar žemę? Žinoma, viskas baigiasi sėkmingai, ne taip, kaip galų gale nudvėsusiam minėtam asilui, mūsų senbernis, kad ir šiek tiek pakvailintas, už nosies pavedžiotas, lieka ir su moterimi, ir su žeme...
Taigi, tokia trumpa komedijos esmė, ir atrodo, kad tos senstelėjusios sceninės piršlybos turėtų pavirsti eiliniu subuitintu vaizdeliu, tačiau scenoje pamatėme netikėtą virsmą, netikėtą dvasios pagavą, ir būtent tautinės dvasios, nes režisierius sugebėjo ne tik išvengti mano minėtų pavojų bei seklumų. Erbrėderis senoje pjesėje įžvelgė tautinį unikumą, nepakartojamą mūsų folkloro ir papročių žavesį, tarpusavio santykių tikrumą, charakterių įvairovę. O tos įžvalgos, be abejo, visų aktorių pastangomis tapo įdomiu, pagaviu, nūdieniškai skambančiu, tačiau ypatinga pagarba ir supratimu apgaubtu spektakliu.
Pagarba ir supratimu mūsų tautos kūrybinėms galioms, sutartinėms, vestuvių papročiams, visam dvasiniam palikimui, kuris nūnai teatruose yra sąmoningai žeminamas, niekinamas, geriausiu atveju nutylimas. Tautinis teatras, tautinė dramaturgija, tautinė dvasia - šios sąvokos seniai išguitos iš kai kurių mūsų švytinčių scenos meistrų kosmopolitinių bokštų. Todėl Erbrėderio ir jo grupės paraiška tokiame kontekste yra labai svari ir pagirtina.
Aktoriaus (jis, beje ir pats vaidina Gražį) režisūra pakankamai subalansuota, leidžianti pasireikšti aktoriams, mizanscenos tikslios ir neištęstos, itin tinkamos ir siužetą paįvairinančios bei pagilinančios liaudies dainos, tampančios neįkyriais saikingais (ir prasmingais) intarpais veiksmo eigoje (koncertmeisterė - Jolanta Balnytė). Verta pagyros ir dailininkė (bent man daugiau žinoma, kaip aktorė) Audronė Paškonytė, pateikusi pasiteisinusį sąlygišką scenografinį sprendimą. Drąsiai atsisakiusi buitinės pjesės atributų, tradicinių rykų ir rakandų, arbatinės „samovarų„, stalų, kėdžių, „uslanų“, sieninių laikrodžių su gegulėmis ir be, Paškonytė suteikė aktoriams galimybę improvizuoti minimaliomis priemonėmis papildytoje nedidelėje erdvėje.
Joje aktoriai ir improvizuoja, ir, svarbiausia, nepervaidindami, neužsižaisdami, nešaržuodami. Net jaunieji, kuriems retsykiais būdinga pasiausti, laužant tam tikrus štampus ar neslepiant ironijos, pašiepti vyresniųjų naudojamas klišes, šį kartą pakankamai santūrūs, tačiau išradingi ir įtaigūs. Džiugu buvo jų būryje pamatyti scenos meistrę Aušrą Keliuotytę (Petrutė), kuri savo personažui surado sodrių, įsimintinų bruožų, atskleidė jos sąmojų, vidinę tvirtybę, proto pagavumą. Visa spektaklio moteriška draugija - Karusė (Giedrė Ramanauskaitė), Gražienė (Daiva Rudokaitė) ir minėta Petrutė pasižymėjo itin tiksliom charakteristikom, vidine derme, papildė vienas kitą spėriai besikeičiančiose situacijose.
Neatsiliko ir vyrai - visų pirma pats herojus - Gaidys (Gintautas Bejeris), tasai pernokęs senbernis, niekaip nepasirenkantis, dvejojantis ir svyruojantis, aktorius ne vienpusiškai traktavo savo personažą, tuo tik laimėjo. Itin gyvas, įsimenantis ir plastiškas piršlio Rudžio vaidmenyje yra Saulius Čiučelis, kaip visada, tiesiog energijos ir improvizacijos pliūpsnis scenoje. Tomo Erbrėderio Gražys pasirodo gan trumpai, tačiau suteikia visai scenai netikėtos atomazgos.
Spektaklis „Žemės ar moters" - viena iš tų retų tautinio sceninio meno apraiškų, gyvai primenanti Antano Sutkaus Tautos teatro siekius bei idėjas, o mūsų laikais susišaukianti su Petro Bielskio atgaivinta lietuviškojo teatro samprata. Šis entuziastų būrelis, susibūręs tautinio meno gaivinti, vertas ypatingos pagarbos ir palaikymo.
