Fabulos konstravimo principas panašus į tą, kurį J.Jurašas su Aušra Marija Sluckaite naudojo „Antigonėje Sibire”, tik šįsyk kur kas dramaturgiškai tikslesnis ir paveikesnis.
Aktoriai tapo tiesiog žinančiais, jog sekant dramaturgės tekstu, tam tikroje vietoje reikėtų griūti vienas ant kito. Taip ir įvyksta griūtys.
Scenovaizdis kvepia kava. O kava šiandieninėje kasdienybėje „kvepia“ nuolatiniu skubėjimu, lėkimu be galvos, be akių, miego stoka.
Režisierius Valerijus Griško, prieš dvidešimt septynerius metus pastatęs pjesę Lietuvos rusų dramos teatre. Lyg ir statęs ją Krasnodare ar dar kur kitur. Dabar jam šešiasdešimt. Prisipažįsta mėgstantis kartotis.
Į kadrą pagauti vilniečiai yra tokie komunikabilūs (žinoma, lietuviškai droviai), kad tai beveik prilygsta dar vienam stebuklui.
Bendras choreografės ir kompozitorės darbas padėjo sukurti „skambantį“ šokį. Judesiai tiesiog įkūnijo muziką, nors nė karto nesukėlė minties, kad būtų šokama „patakčiui“.
Tokiuose spektakliuose kaip „Miranda“ scenovaizdis veikia, kompiuteriniais terminais kalbant, kaip „interfeisas“, t.y. prasminio komunikavimo tarp režisieriaus ir žiūrovų priemonė.
Po penkerių metų mūsų teatrinėje panoramoje pasirodė antras scenos kūrinys, kurį „įkvėpė“ nelinksma emigracijos patirtis. Ir kokiai auditorijai spektaklis skirtas?
Jį gali priimti įvairiai: jei visą dieną su knyga rankoje varteisi ant sofutės, „bajeris“ gali pasirodyti rimtas, jei esi išsunktas, tiesiog nebus jėgų ir noro galvoti apie reikšmes.
